gluosne.lt

Mano Mister great Memory greičiausiai numirė. Nes nebesilanko senokai. Moterytė pravarde “*kekšė*” įgijo vardą - Ms. Di. Gavau iš jos komplimentą - jos manymu, esu sąžininga.

Imu galvoti, kad jie visi kiek nesveiko proto. Ateina ir varto akim kokia minutę, kol sumąsto ko gi iš manęs nori. Arba ima kalbėt kažką sau po nosim ir pyksta, kad negirdžiu. Į tą patį klausimą kartais atsako ir teigiamai ir neigiamai. Tikrai, sunku atsakyti, ar jų loterija buvo užsakyta iš anksto ar ne. Vakar ateina viena, įremia žvilgsnį ir tyli. Aš pasisveikinu. Ji neatsako. Klausiu:”Turbūt norite, kad jūsų loteriją nuskanuočiau?” “Taip!!!” Dieve, vos nenugriuvau. Esmė tame, kad daugelis jų du kartus į savaitę lošia airišką loteriją ir renkasi tuos pačius skaičius. Todėl jų lapeliai sudėti į vokelius su pavardėm, kad jiems nereikėtų pildyti kas kartą iš naujo. Taigi, tų žmonių susireikšminimas begalinis-jie mano, kad turiu atsiminti jų vardus ir pavardes. O tokiu vokelių kokie keturi šimtai. Taria jie tas pavardes taip, kad visi O’ ir Mac kažkur išgaruoja. O paprašius pasakyti pirmą pavardės raidę išgirstu:”Taip taip, Šarlotė mano vardas, Šarlotė”.
Daug jų ryškiai kažką uosto, rūko arba leidžiasi. Vieni turi pinigų, tai vartoja kažką tikrai įdomaus, nes ant veido (jei tai dar galima vadinti veidu) kabo šypsena iki ausų. Amžina laimės išraiška. Nesusiturėjau ir paklausiau:”Gari, ko gi tu toks visą laiką laimingas?” Atsakymu tapo arkliškas jo juokas. Pamaniau, kad šiandien laimė atėmė iš jo gebėjimą kalbėt, tačiau, nuskanavus jo lošimus išgirdau nuostabų padėkojimą, palinkėjimą Dievo palaimos man ir visai mano giminei.
Tie, kurie pinigų neturi, vartoja kažką išties baisaus. Bent jau man jie kelia baime - lapelius į kasą deda staigiu ir nervingu judesiu, vis prašo žetono karštam šokoladui. O ant lapelio suma neviršija 15 centų.
Dar įsitikinau, kad išsilavinimas ir erudicija šioje šalyje tikrai nereiškia nieko. Jie gerai uždirba, bet mano anglų kalbos gramatikos lygis žymiai aukštesnis. Jie nemoka rašyti. “Place Pot” pas juos virsta “Play Spot”, “Patent” - “Patont”. Nekalbant apie tai kokių stebuklų tenka perskaityt ant važtaraščių, ant skelbimų parduotuvėse…
Užvakar įgijau pirmą priešą. Jis įmetė šūsnį lapelių ir paprašė, kad surašyčiau žirgų kainas (tos kainos atspindį tikimybę laimėti ir tuo pačiu nusako galimo laimėjimo sumą).Kol surašiau visas kainas, ant paskutinio lapelio pamačiau bėgimo laiką. Jis buvo jau prie pabaigos, taigi buvo per vėlu lažintis. Net jei būčiau iš karto skanavus, būtų per vėlų. Tai jam ir pranešiau. Jis pareiškė, kad prie mano langelio daugiau neis. O kai ramiai linksėdama nuskanavau galiojančius jo lapelius išgirdau:”Good bye forever!”. Nežinau kas mane tempė už liežuvio, bet paklausiau jo, ar dabar jau turėčiau verkti ar palaukt, kol jis išeis.
Tiesa, prieš savaite vyko didysis Cheltenham festivalis, kuriame bėga geriausi žirgai. Buvo tikrai karšta savaitė. Net aš neištvėriau ir pastačiau už kelis žirgus. Pirmasis buvo Sublimity (man tiesiog patiko vardas). Ji laimėjo. Atspėjau “juodaji žirgelį”. Televizija ir laikraščiai skalambijo apie šią sensacija, o mano kišenę maloniai šildė išlošta šimtinė.
Taigi, po sunkios savaitės apsilankėme vietiniame pub’e. Vos prisėdus stalas pasidengė įvairiais gėrimais. Mat pub’o lankytojai tai tie patys mūsų lošėjai Namo parsivilkau antrą nakties.
Iki šiol mane kamuoja klausimas - jie lošia, geria, lošia geria…kada jie dirba??? Beje, pub’e tik kelios moterytės.
Vis dar mėgstu šį darbą, rytais minu dviratuko pedalus lengva širdimi, nujausdama kažką naujo ir smagaus…