gluosne.lt

Žalias, organinis, sveikas maistas - kas už šių žodžių?

Jau virš metų ieškau tiesos šiuo klausimu. Perskaičiau daugybę įvairios literatūros, lankiausi raw food guru puslapiuose, išmokau visokių patiekalų gamybos būdų. Metai kupini apmąstymų, pergyvenimų, atradimų ir nusivylimų.

Galiu prisipažinti - tiesos neatradau.

Žmogus kilęs iš tropikų. Pagal savo genetiką artimiausias primatams, kurių mitybą sudaro vaisiai, žali lapai ir labai nedaug gyvūlinės kilmės “patiekalų”. Jei mus suptų tropikų gamta, tiesos ieškoti nereikėtų-ji kabėtų ant medžių.  Tačiau, žmonija migravo ir tam, kad išgyventų, turėjo valgyti ir kitokį maistą.

Mes negalime imti ir persikelti gyventi į tropikus. Bet galime beveik viską, kas ten auga nusipirkti parduotuvėse. Tarkim, piniginis klausimas nėra aktualus. Einu ir perku apelsinus, bananus, mango, avokadus. Jokių problemų. Na, bambuko ūglių gal ir negausiu. Valgau ir šypsausi. O ką valgau? Vaisius, kurie kažkuo purkšti, skinti dar nesunokę, nukeliavę ilgą kelionę. Tai vienas keblumas. Dar kitas kirba mano galvoje - o kaip su adaptacija? Ar mūsų kūnai per šimtmečius nebus prisitaikę prie vietinio maisto? Uždavus šį klausimą vienam iš šio judėjimo profesionalų gavau atsakymą, kad nuo to laiko kai žmogus paliko tropikus, praėjo ne tiek jau daug šimtmečių, kad įvyktų adaptacija specifiniam maistui, be to, žmonės visą laiką judėjo, migravo. Na, gal ir jo tiesa. Taip pat, jo nuomonė yra tokia, kad tropiniai vaisiai, kad ir atvežtiniai, savo maistingumu tikrai pranoksta mūsų įprastus maisto produktus.

Tai išvada būtų tokia - užtikrinti šia dietą galima tuo, kad sezono metu valgyti mūsų krašte augančius vaisius, daržoves, o ne sezono metu-pirkti atvežtinius.  O jei ne pirkti? Tuomet lieka bulvės, morkos, kopustai, burokai. Bulvių žalių nelabai ir pavalgysi, nors aš valgau.  Džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai. Dėl pastarųjų kyla abejonės - daug nesuvalgysi, jaučiasi sunkumo jausmas skrandyje, pavalgiuis norisi miego. Žodžiu, panašiai kaip po gero cepelino O daugybė gyvo maisto receptų sudaryti riešutų pagrindu. Riešutus būtina mirkyti. Ir nemaišyti vienų su kitais.  O vaisius džiovinti reikėtų žemoje temperatūroje.

Daigintos sėklos? Išeitis nebloga, bet ar natūralu daingint augalą, kai jam laikas miegoti? Beje, tai tikrai skanu… Ir gal joms visai patiktų būti daiginamoms ir valgomoms, gal tokia jų paskirtis?

Maisto papildai, arbatos - kaip su jais? Ar jiems turi būti vietos mūsų racione? Jei jau virinta-tai negyva… Be to, ar nežalojame savo gleivinės pildami karštą skystį į burną, gerklę? O maisto papildai- ar nebus tai lyg iš konteksto išluptas žodis? Kodėl gorilai nereikia žuvų taukų ar vitamino D papildo?

Kur būtų pirmapradė tiesa arba variantas, adaptuotas mūsų gyvenimo būdui, bet arčiausias tiesos?

Pastebėjau, kad svarbu maisto nemaišyti. Nors kai kurie produktai nesipyksta. Bet kuo mažiau ingridientų mūsų lėkštėje, tuo smagiau jaučiasi skrandis ir žarnynas. Šiandien suvalgiau visą “galvą” žiedinio kopūsto. Spėkit, ar pučia pilva? Ne. Taip pat sėkmingai galiu sulesti pusę kilogramo vynuogių ir nieko blogo nenutinka. Niekas netiki…

Na, kol kas valgysiu atvežtinius ir vietinius vaisius bei daržoves, pirmenybę skirdama organic ženklu pažymėtiems. To paties ženklo ieškau ir ant ne “raw” produktų pakuočių - pieno, sūrio - be kurių negali gyventi mano dukra. Taip balsuoju už savo planetą.

Sveiki, mano vardas Natalija, aš esu priklausoma nuo termiškai apdoroto maisto.

Pastoviai svyruoju. Kelionės į Lietuvą nepadeda. Ten pakliūnu į įprastą aplinką, ten kur augau. Mama skaniai prigamina. Kur jau man atsispirti. Be to, nėra laiko gaminti savo salotyčių. Bet po savaitės pasijuntu kažkokia sunki, užsiteršusi, sutrinka virškinimas. Ir sugrįžta mano mielas draugas-sinusitas. Tad po atostogu užsiperku pilna vežimą vaisių ir daržovių. Valgau toliau žaliai. Bet bet… kad taip būtų paprasta. Staiga užplaukia prastos nuotaikos, vos ne pykčio priepuoliai. Uu, vaikeli, tikros “lomkės”. Išvada-geriau nedaryt tokių pertraukų, nes viską tenka pradėt iš naujo.

Pamėgau savo dehidratorių http://www.excaliburdehydrator.com/. Duoniukai iš sumaltų linų sėklų - nuostabūs. Sumalu linus su “smoothie” blenderiu, pridedu išbinrkytų linų sėklų, saulėgražų, smulkintų svogūnų, salierų, suformuoju tešlą, kurią užtepu ant specialaus parafleksinio popieriaus ir dedu nakčiai į savo naują krosniuką. Dar į trasą eina vytinti, prieš tai marinuoti, pievagrybiai.

Čia rasite filmuką, kaip gaminami duoniukai.

Pievagrybius supjaustau išilgai, kad liktų grybo forma. Ir marinuoju su alyvų aliejumi, citrinos sultimis, česnaku ir druska. Po kelių valandų sudedu ant specialių grotelių ir į krosnelę. Iš pradinės masės grybų lieka pusė, nes ir žali labai skanūs. Po nakties jau turiu skanius pusryčius - darau sumuštinukus iš duoniukų ir grybų. Pasaka. O dar galima uždėti ką tik norite - pomidoro, avokado, salotų lapų. Vaizduotės reikalas.

Kaimynė sukūrė skanų desertą. Tinginiams. Avokadas  + citrina + medutis. Mm, kaip skanu.

Na, o dabar svarbiausias metų įvykis, dėl kurio dėkoju sau ir tiems, iš kurių mokiausi.  Sau-už tai, kad turėjau nors kažkiek valios taip maitintis ir pozityviai mastyti. Kitems - kad skleidė savo žinias, padarė jas prieinamomis. Aa, dar didelis dėkui tiems, kas išrado internetą

Taigi, įvykis toks, kad prieš 1,5 metus nustatyta diagnozė atmesta.  Esu sveika Gydytojas klausė:”Tai ką darei, ar kokių vaistų gerei?” Atsakiau, kad pakeičiau mitybą, trumpai pasakiau ką valgau. “O, sako, puiku, labai gerai, bet žinok, kad moterims mėsą reikia valgyti, kad nebūtų mažakraujystės.” Na, aš jam neaiškinau, kad mažakraujystė, lydejusi mane visą gyvenimą, taip pat stebuklingai išgaravo būtent po 6 mėnesių mėsos nevalgymo.

Vienas reiškinys mane vis dar neramina - svorio trūkumas. Jei valgau vien tik žalią maistą, ryškiai nesurenku pakankamo kiekio kalorijų ir svoris smarkiai krenta. Pavalgius bile ko (nors ir gana sveikai) Lietuvoje, atgavau du kilogramus. Labai nenoriu jų prarast.

Skaitau ir skaitau įvairiausias nuomones, kritikas, liaupses, straipsnius, barnius ir t.t. apie taip vadinamą “raw food”. Tiesą pasakius, jau galva sunki nuo informacijos kiekio. Susisteminti neįmanoma, nes vyksta akivaizdus karas raštu. Pseudomoksliniai straipsniai, savo turinyje naudojantis tokius žodžius kaip “anekdotinis”, “kvailas” - pasitikėjimo nekelia, kaip ir rawfoodist’ų argumentai tipo: “mokslininkų įrodyta, kad temperatūros apdorotas maistas yra toks va ir toks va”. Apčiuopiamo ir konkretaus mažai. Tiesa, nemažai argumentų liūdijančių, kad mėsos, žuvies ir pieno produktų kaitinimo metu susidaro žmogui visai nepalankūs junginiai. O vat kažkio tokio smarkiai blogo apie kaitintą augalinį maistą aš neaptikau. Na, kažkiek mažiau vitaminų.

Todėl, išdėstysiu savo požiūrį, kuris remiasi vien tik vidiniu suvokimu ir nuojauta. Kažkam tai pasirodys absurdiška, tačiau nuomonę tik dėstau, niekam neperšu.

Parduotuvių lentynos.

Manau, kad didžiausią pavojų sveikatai kelia ne tiesiog virtas ar keptas maistas, bet to maisto auginimo, saugojimo, transportavimo salygos. Viskas, kas supakuota, užsukta, apibarstyta, užpurkšta, žodžiu, kas nuėjo daugiau nei vieną žingsnį nuo pirminės stadijos tegu nepakliūna į mūsų krepšį.  Dėl paprastos priežasties - priedų.

GMO. Ir žalias maistas gali būti pavojingas.

Tas pats karas. Bet kai kare dalyvauja finansiškai suinteresuotos pusės, sunku spręsti apie tai kur tiesa, kur melas.

Jei kas matėt filmą “Ostorožno - jeda”, tai ten papasakotas eksperimentas su žiurkėmis, šertomis modifikuotu maistu. Rezultatai kraupūs. Beje, tokių pat rezultatų sulaukė viena lietuviška laboratorija, kuri žiurkes veikė hormoniniais kontraceptikais. Dėja, informacijos šaltinio atskleist negaliu. Jums belieka tikėti arba ne..

Gyvūlinės kilmės maistas.

Manau, jei gyvūnas - mūsų draugas ir dalinasi su mumis kiaušiniais ir pienų, mums tik į naudą. Nekalbu apie pramoniniu būdu gaunamus maisto produktus. Jei turime savo ožką ir vištas - valio. Tik pageidautina nei pieno nei kiaušinių nevirti.

Energija, informacija.

Apie tai kalbama labai daug. Apie vandens galias, apie minčių jėgą ir t.t.  Ir ačiū Dievui. Ateis diena, kai viskas bus paaiškinta ir įrodyta, nebereikės ginčytis. Mes gyvename tarp trapių ir nematomų energetinių srautų. DNR kaupia ir perduoda informaciją iš kartos į kartą.  O gal ne tik? Gal mes įsisaviname tam tikrą informaciją ir per maistą, vandenį?

Na, manyje to “gal” nėra, jaučiu ir tiek. Iš kur tas visuotinis nerimas?

Žodžiu, nuoširdžiai manau, kad iš puodo ištrauktas augalas turi panašiai vertės kaip ir iš puodo ištraukta, išvirta knyga. Šį bei tą gal ir įskaitysim, bet tik nuotrupas. O ar toks maistas žalingas? Sunku pasakyti. Gal ir ne. Jis greičiausiai pamaitins kūną, bet ar mes viską žinome kas dar sudaro mūsų esybę?

Pasirinkę tiesiog “raw food” mitybą rinksimės tik mažesnę iš galimų blogybių, bet tai nėra panacėja, tikrai.

Maistas turi būti gyvas visomis prasmėmis, t.y., neseniai nuskintas ir, pageidautina, užaugintas mūsų pačių, su meile. Bet tai tik vienas iš geros savijautos pagrindų. Kitas slypi mūsų mintyse bei poelgiuose, dar kitas - santykiuose su gamta ir pasauliu.

Nieko nėra atskiro ir po vieną, esam surišti nematomais ryšiais ir vienas kitą įtakojame laike ir per atstumą. Kuo daugiau dirbtinumo ir gamtos dovanų niokojimo, tuo daugiau chaoso, nes nutrunka kažkas svarbaus. Jaučiu, kad svarbu viskas - gėlės kvapas, obuolio spalva, debesų forma, vėjo dvelksmas. Ir kuo labiau visą tai iškreipiame, tuo labiau kenkime sau ir ateinančioms kartoms… Ir tegu man niekas nesako:”Ei, gyvenk paprasčiau”. Nes iš tikrųjų, gyvent paprastą gyvenimą jau beveik neįmanoma, ši prabanga iš mūsų atimta.  Prabanga gyvent paprastai. Dar liko viso to prisiminimai - kai ryte, dar akių kaip reikaint neatmerkus, basa, su naktiniais eidavau į lauką ir valgiau viską iš eilės. Braškes neplautas, žemėtą agurką, saują svogūnų laiškų…

Na, galite užmėtyti mane akmenimis, bet apie kokią meilę gali eiti kalba, kai ant stalo garuoja hormoninė višta su genetiškai modifikuotom bulvėm, o vyras ateina iš darbo ir žmonai įtekia puokštę nekvepiančių ir du mėnesius nevystančių gėlių?

Kaip bebūtų, visgi valgau ir toliau apie 90 proc. žalio maisto ir jaučiuosi tikrai gerai. Per tuos kelis mėnesius sveikata pagerėjo tiesiog nuostabiai.  Net pačiai patikėt sunku. Transformacija juntama ir nuotaikose, mintyse.

Užsirašiau į “raw food” coach kursus, kurie vyks spalio mėnesį. Važiuoju su tam tikra abejone, nes man tikrai ne viskas patinka tame jų pasaulyje. Bet niekas nedraus kurti savo stiliaus. Juo labiau, kad galėsiu legaliai ir licenzijuotai jį propaguoti. Ir jei padėsiu nors vienai moteriai taip, kaip padedu dabar sau, žinosiu, kad gyvenau ne veltui. Žinoma, nerekia sakytu “hop” neperšokus balos, bet šventai tikiu, kad viskas baigisis gerai, kad prasidėtų dar geriau…