Ironija.
Gyvenime, tu iš manęs juokiesi!
Kad taip vėlai man leidi tai patirti.
Aš pirmą kartą pajutau, kaip dviese
Taip gera, kad net norisi numirti…
Paskęst tame jausme, jame išnykti,
Atimt ir negrąžint tą skonį saldų.
Net nežinau, ar juoktis, o gal pykti?
Tas protas…jis jau nieko nesuvaldo.
Sakyk, gyvenime, kada įjungsi šviesą?
Kokiam dar skausmui reikia pasirengti?
Norėčiau dar pajaust, kaip būnant dviese
Taip gera, kad net norisi gyventi…
