Motinai Mėnulio
Motina Baltoji, supanti Mėnulį,
Pažiūrėk -besparnės- tavo dukros guli.
Pažiūrėk - ne lietūs tavo žemę prausia -
Ašaros neranda vietos prisiglausti.
Sušukavus žolę, užliūliavus žiedus,
Išklausyki godų, greta atsisėdus.
Aš ir vėl prašysiu, kad atgal paimtum,
Kad kasas išpintas vėl gražiai supintum.
Taip, žinau, kad liepos liks nepasodintos,
Kad sūnaus akelės liks nepavadintos…
Aš tiesiog pailsus, taip ilgai ieškojau
Aukuro. Bet nieko jam nepaaukojau.
Motina Baltoji, deive Mėnesienos,
Spaudžia mane, smaugia šito namo sienos,
Mano aukso svoris jau link dugno traukia,
O rytų Valdovas niekur nebelaukia.
