gluosne.lt

“Jeigu Airijoje pamatysi lietuvį, geriau pereik į kitą gatvės pusę”,  - tokiais žodžiais mane išlydėjo iš mylimos Tėvynes. Teko ir kitokių posakių išgirsti. Na, kad į lietuvius ten pagalbos geriau nesikreipti, nes nepadės, bet ir paskutinius grašius išplėš.
- Tu ką, nežinai, į Airiją ir Angliją visas brudas suvažiavo. Skustagalviai treninguoti.
-  Nežinau. O kas blogai su tais treningais?

Atvykome į Airiją su dailia ir naivia  penkių šimtų eurų kupiura. Tryse. Po kelių savaičių nesėkmingų darbo paieškų rankos nusviro. Nusipirkom Lidle maišą bulvių ir sukandom dantis. Ir tai buvo lietuvių šeima, kuri surinko mums didelį krepšį maisto. Ir lietuvis kaimynas padėjo ant stalo šimtinę, tardamas:”Atiduosit, kai prasigyvensit.”.  Tiesiog nespėjome laiku perbėgti į kitą gatvės pusę.

- Jau du metus gyvename su lietuvių pora,
- Ir ką, nori pasakyti, nei karto nesusiėdėt???
- O turėtume?
- Taigi žinai kaip tautoje sakoma apie kaimynus - lietuvius?

Pokalbis prie alaus:
- Į Lietuvą negrįšiu.
- Kodėl?
- Debilų šalis, bananų respublika.
- Tai tu ką, irgi debilas. Ir kur ten tie bananai auga? (Pasakiau tik mintyse, tačiau kažką išgirdo).
- Aš irgi būčiau debilas, jei ten likčiau.

Tai pasirodo - visi protingi čia suvažiavo!  O jų šeimos, draugai, artimieji liko ten, nes tiesiog turi tam tikrą protinę negalią.

Padėtis tiesiog tragiška - bėgi iš Lietuvos, tačiau nuo lietuvių nepabėgsi. Jie su tavim sveikinasi, siūlo pagalbą, kviečia vakarienės. Pareini namo, o ten ir vėl jie - lietuviai!  Pamiršdamas visus pamokymus ir perspėjimus, daliniesi su jais dienos įspūdžiais ir mintimis.
Pernai “tepėme slides” į Kanarus. Kuo toliau nuo tų lietuvių. Kur gi ne! Lietuvis lietuvį užuodžia už kilometro ir vėl pamiršęs atsargumą pasiduoda magnetinei traukai. Na, tai gerai, kad viskas baigėsi tiesiog pukiai praleista savaite.
Šiemet buvome apdairesni ir patraukėm Egiptan, tikėdamiesi, kad 50 laipsnių temperatūroje normalūs lietuviai neišgyvena. Kelionę lydėjo ekstremalūs nuotykiai - dingo lagaminas su visais mūsų drabužiais. Niekam nelinkėčiau atsidurt Egipte su vienais triusikais. Ir ką jūs sau galvojate? Patį pirmą rytą prie mūsų prisėda lietuviai iš Dublino ir, aiškiai besimėgaudami mūsų nelaime, siūlo visokeriopą pagalbą ir moralinį palaikymą. Niekur nuo jų nepabėgsi…
Ten pat teko įsitikinti begaliniu lietuvių suktumu ir skūpumu. Taupo ne tik savo, bet ir svetimus pinigus! Įsodinę mus į taksi, iš anksto rūsčiai nuliūdina vargingą taksistą, kad šios merginos sumokės tik 10 proc. to, ko jis tikisi. Apie tai, kaip buvo skriaudžiami mieli ir draugiški, niekada nemiegantys turgaus prekeiviai, net pasakoti graudu. Vietoje  100 egiptietiškų pinigų tekdavo jiems mokėti tik 10. “No buisness, my friend” - tik tiek ir sugebėdavo išlementi geraširdžiai egiptiečiai. Taigi būčiau ir visus  500  sumokėjusi! Bet ne, tai jie, tautiečiai, neleido pagerinti žmogaus gerbuvio. Ką ir kalbėti, lietuviai ir Afrikoje - lietuviai.