Apie lošėjus.
Turiu klientą sklerozniką. Kadangi pati turiu sklerozę vardams, pavadinau jį: Mister Great Memory. Jis ateina tik prie mano langelio, nes kol kas esu šviežia ir turiu jam kantrybes. Nežinau, kaip jis sugeba atsimint, kad būtent aš ji maloniai priimsiu. Tai va, ateina dažniausiai pavėlavęs, kai žirgeliai jau būna beveik prie finišo linijos. Ir tokia nuoširdžia protezine šypsena klausia:”Turbūt pavėlavau?”. Atsakau: “Dėja, taip”. Ir būtinai priduriu, kad jo žirgas vis viena pralošė! Oi, kiek būna laimės.. O jei nepavėluoja ir aš priimu jo pinigėlius, išmušu čekį, jis vis žiūri į tą čeki ir klausia:”Ar aš tau jį dabar patikrint atnešiau, ar čia tu jį man dabar išmušei”. Po mano atsakymo praėjus dviem sekundėm jis būna jau pamiršęs ir klausinėja vėl. Kartais norisi verkt. Smagiausia, kad jis dar ir beveik kurčias.
Kita klientė visą laiką kažką kalba prie langelio, o kadangi mano viena ausis pasižymi smarkia negalia, tai aš niekad negirdžiu, tik linkčioju. O gal čia kalta tos moterytės bedantė burna. Dieve, kai ji išsižioja, atrodo, kad gausiu širdies smūgį.. Ji irgi eina tik prie manęs, ir visiem aiškina, kad aš jai labai graži.
Kita, kurios pravardė “*kekšė*”, o vardo aš taip pat niekaip neprisimenu, turi madą sudarinėt savo lažybas taip, kad suprast niekas nesugebėtu. Viena laimė, ji suskaičiuoja viską ir surašo galutinę sumą. Vieną dieną reikės nuskanuot ir įdėt, tokio beraščio žmogaus dar reikėtu paieškot. Tai va, ji ateina ir mužykiškai įgrūda savo lapelius pro langelį. Ačiū ir prašau ji nevartoja. O kai aš nusišypsau ir pasakau:”Thank you very much!”, tai net nusipurto, susigūžia ir pabėga. Kitos jai to nebesako jau kelis metus. Matyt būtent todėl, ji stovės eilėj, bet eis tik pas mane. O eilė reiškia tai, kad ji greičiausiai vėluos su savo lažybom ir man reikės suvedinėt viską žaibo greitumu.
Vienas vyrukas mane apsuko, 10 euru.. O aš ji apsukau vienu euru, o kai jis atėjo kitą dieną, demonstratyviai grąžinau tą eurą, labai smarkiai atsiprašiau. Reikėjo matyti, kaip jam buvo nesmagu.. Dabar jis irgi eina tik pas mane ir grąžos imti nenori.
Aš vat galvoju, kaip čia taip yra.. ar tikrai pritraukiam panašius į save?
Jau jaučiuosi ten sava. O tu lošėju kompanija man primena amerikietiškus filmus apie Kalėdas mažame miestelyje, kur visi visus pažįsta. Kažkokiu stebuklingu būdu visi sužino, kad man pavogė dviratį, kad mano dukra susirgus, kad ryt man išeiginė, kad mano mama Kalėdoms neatvažiuos, kad aš šventes sutiksiu čia, kad greit man 30. Tokie nerealus pletkininkai. Ir tokie šilti.
