gluosne.lt

Tu nepažįsti manojo pasaulio,

Visų pavidalų, kuriais pavirsti moku.

Ar tu žinai – kas rytą, tekant saulei

Kaštonų žieduose, kaip laumė, šoku.

Tu miegi dar, o aš su ryto vėju

Grįžtu į tuos namus, kurie mus slepia.

Bet tu, gudruti, visgi pastebėjai –

Žiedais kaštonų mano kasos kvepia.

Dienos šviesoj tampu visai kitokia,

Už šypsenos slepiu širdies plakimą.

Bet tu jautrus, ir tas blakstienų šokis

Dažnai išduoda mano padūkimą.

Skrajūnė aš, voratinklių valdovė,

Auksinių pienių lauko karalaitė.

Net kai pykstu, kad indų nesuplovei

Ir kai paniurus būnu dvi savaites.

Aš ta pati ir, tuo pačiu, skirtinga,

Truputis burtų ir šiek tiek apgaulės.

Manau atėjo laikas tapt svetinga…

Užeik, prašau, štai čia – mano pasaulis.

Trupinukai, smulkmenėles,
Vienas žodis, šypsena.
Susijaukęs susivėlęs
Vakaras, kai aš viena.

Raidės beriasi į tylą,
Susijungia į žodžius.
Mano rankos nepakyla.
Kad paliesčiau jam pečius.

Liudesys nepastebėtas,
Jį pakeičia tuštuma.
Vėl neberandu sau vietos.
Vakaras. Ir vienuma.

Mažas mano pasaulėlis -
Aš ir Ji. Dar kartais Jis.
Trupinėliai, smulkmenėlės.
Rankos taip ir nepakils.

Motina Baltoji, supanti Mėnulį,
Pažiūrėk -besparnės- tavo dukros guli.
Pažiūrėk - ne lietūs tavo žemę prausia -
Ašaros neranda vietos prisiglausti.

Sušukavus žolę, užliūliavus žiedus,
Išklausyki godų, greta atsisėdus.
Aš ir vėl prašysiu, kad atgal paimtum,
Kad kasas išpintas vėl gražiai supintum.

Taip, žinau, kad liepos liks nepasodintos,
Kad sūnaus akelės liks nepavadintos…
Aš tiesiog pailsus, taip ilgai ieškojau
Aukuro. Bet nieko jam nepaaukojau.

Motina Baltoji, deive Mėnesienos,
Spaudžia mane, smaugia šito namo sienos,
Mano aukso svoris jau link dugno traukia,
O rytų Valdovas niekur nebelaukia.