Ilgiuosi jau, nors dar esi šalia,
Jau pasiilgau mūsų nebūvimo
Tarp sienų svetimų, kur nevalia
Kabint įrėmintų tylių prisiminimų.
Aš jau ilgiuosi tavo tuštumos,
Reikšmingų ir bereikšmių mūsų žodžių,
Lietingos ir sužvarbusios dienos,
Žiedų vasarį ir netikro gruodžio,
Švelnios nemeilės tavo akyse,
Delnais nuglostytų pečių…Ilgėsiuos
Pasnigusių žuvėdrų bangose
Tos jūros, kurios niekad nemylėsiu.
Paniuniuosiu, save apkabinus,
Tylią dainą, be garso, be žodžių,
Apie tai, kaip isšgelbėjo vynas
Lyg netyčia nuvytusią rožę.
Apie tai, kaip delnai užrakina
Liūdną žvilgsnį, suspaudę į saują.
Pakutena šiek tiek, pakankina
Ir paleidžia sudegti i saulę.
Apie mintį, pabirusią pievoje
Tarp laužų, niekada nekurentų,
Ir paveikslą, įmūrytą sienoje,
Kad jame niekas jau negyventų.
Ilgą sruogą ant piršto susukusi
Vėl grožiuosi spalvų tobulybę…
Keista - šiandien pasaulis dar sukasi,
Dar žingsnelis - ir vėl begalybė…
Man neramu dėl to, kas bus rytoj. Su Žeme, kurioje gyvenu jau ne pirmą gyvenimą. Kodėl žmogus taip jos nemyli. Tiksliau, nebemoka mylėt? Ir aš tokia pati-zombis. Mes visi esam tarsi užprogramuoti, nebematome tikrumo. Kažkieno sukonstruota mintis veda mus į plastikinį pasaulį…
O aš nenoriu ten eiti. Noriu, kad vaikai mano augtu girdėdami paukščių giesmes ir upelio čiurlenimą. Kad matytų žvaigždes.
Radau vieną nuorodą šiandien. Pasibaisėjau.
http://www.myfootprint.org/
Jei visi gyventų taip kaip aš, reikėtų dviejų Žemių.
O ji kol kas viena-vienintelė…
|
