Nemigos naktys

Tas nevaldomas poreikis piešti raides,

Rinkti žodžius, derinti sakinius,

Tikėjaus, kad jis vieną dieną sudegs,

Kai tik nusiimsiu rožinius akinius.

 

 

Jis prikelia naktį, užklumpa dienom

Ir puslapiai virsta pastoge gyvenimui.

Taip tampa stulpeliai begarsėm dainom,

Kaip ledo pagrobtas upelio čiurlenimas.

 

 

Kodėl neramybė gyvena šalia,

Neleidžia išbraukti akimirkos skaudulio,

Neleidžia rymoti nakties patale

Ir verčia liet žodžiais užklupusį graudulį…

 

RSS feed for comments on this post · TrackBack URL

Leave a Comment