Помнишь, тогда, у реки
Ты посмотрел мне в глаза…
Прикосновеньем руки
Можно творить чудеса.
Понишь, у яблони той
Дикой, средь ласковых трав,
Мы возвратились домой.
Кто же тогда был не прав?
Помнишь, под небом зимы,
У звезд красоты неземной
Было нам больно, ведь мы
Забыли дорогу домой.
Было нам больно, ведь мы
Почти потеряли детей.
Холодное море зимы
Глаз твоих было теплей.
Стань вдохновеньем моим,
Голосом ласковых снов.
Видишь, у края стоим.
За краем - уже не любовь…
Aš taip noriu namo, nors namų niekada neturėjau,
Nors jų ieškau sapne, bėgdama paslaptingais takais.
Miško medžių sakais niekada niekada nekvepėjo
Sienos būsto, kurį mes įpratę vadinti namais.
Mano žingsnius pirmus pasitiko ne pievų švelnumas.
Nieks neleido nukrist į lapus mano pirmo rudens.
Aš užaugau erdvėj, kurioje negyvena tikrumas,
Kurioje niekada neišgirsime gyvo vandens.
Pastatykim namus, kuriuose pasitiksime dieną,
Kur kiekvienas kampelis išglostytas mūsų delnais.
Miško medžių sakais ten kvepės mūsų gimtosios sienos,
Ir didžiuosis vaikai, jas vadindami savo NAMAIS.
Vėjas atneša tylų Requiem
Mano kūnui išeiti norinčiam.
Bet atodūsiai… nepalieka jie.
Gal nepakenčia ašarojančių?
Susižeisčiau, pėdas nuleidusi
Į šukes valandų sutrupintų.
Vangios maldos į dangų beldžiasi,
Paprašyt, kad sapnų parūpintų.
Lyja muzika apsiniaukėlė,
Kiekvienu lašu galvą plėšianti.
Jau skrendu kažkur, jau pusiaukėlė,
Balsą jau girdžiu, mane kviečiantį.
“Pabraidyk dar per savo liūdesį”, -
Maigo skruostus delnai gyvenimo.
“Kad išgirstum tikrumo judesį,
Prislopintą dantų kalenimo. “
|
