Paleisk mane, išlaisvink iš rytojaus,
Nuimk tuos nešulius, užmušk atsakomybę,
Aš vėl einu ratu ir vėl kartojuos,
Praradus paskutinę galimybę.
Pasirinkau ramybę vietoj laimės,
Kitiems palikus pakilimo taką.
Vėl trukdo būt savim netikros baimės,
Ir abejonių rykštės veidą plaka.
Tas nuovargis, prismaugęs džiaugsmo kvapą,
Juodom spalvom nudažė mano rytą,
Aš nebe ta, pabiro mano lapai.
Gal laikas jau sodint medelį kitą…
Nužaliuok mane akimis,
Nuvilnyk tarsi šilkas per kūną,
Bučiniai sužydės gėlėmis,
Na ir kas, kad stebūklų nebūna.
Šypsenom man pečius nuspalvok,
Nusijuoki į glėbį pagautas.
Negalvok, tu dabar negalvok.
Aš tik gėrimas. Neišragautas…
Nenukirskit mano medžio.
Nenuskinkit lapų…
Dar reikės man jo kamieno.
Apkabinus verksiu.
Apkabinus verksiu.
Viską jam sakysiu.
Tai kas slepiama kas dieną
Jam vienam atversiu…
Jam vienam atversiu.
Liūdesėlį savo.
Ir rasos lašeli vieną
Lūpomis sugersiu…
Lūpomis sugersiu
Ašarą medelio…
Ir paglostysiu kamieną…
Jam “sudie” ištarsiu.
|
