Kai saulė bučiuoja lietų,
Kai šviečia šlapi spinduliai,
Jačiasi kvapas mėtų
Ir kviečia bėgti keliai.
Taip noris, ištiesus ranką,
Paliesti draugo pečius,
Panirti į džiaugsmo bangą,
Pas laimę užsukt į svečius.
Bet niekur aš neskubėsiu.
Pabūsiu rami rami.
Prie verkiančio lango prisėsiu,
Kalbėsiu su savimi.
Puodelis šiltos arbatos,
Apsunkę akių vokai,
Jau girdisi paukščių sonatos.
Vėl skuba į lauką vaikai.
Mano meilė? Ji nereikalinga.
Tarsi pakeleivė, gal žavinga,
Bet ne tiek, kad keistum kelio kryptį.
Ir ne tiek, kad panorėtum klykti
Jos netekęs savo kelyje.
Mano meile kaip graži svajonė,
Kaip minčių vaizduotėje klajonė.
Bet jei leisi tikromis pavirsti
Mintys tos jau neturės kur skristi.
Bet aš jas priglausiu savyje.
Mano meile liks gyventi tyliai,
Naktimis apgaubs tave nebyliai,
Gal apsaugos nuo ligų ir skausmo.
Aš žinau-tau nereikės to jausmo,
Bet aš jį turėsiu širdyje.
Meilė, mano meilė, paslėpta į spintą.
Uždarytos durys, spynos užrakintos.
Tamsią tamsią naktį ją išleisiu tyliai.
Į žvaigždėtą dangų ir į jūrą gilią.
Bris manoji meilė po mėnulio smelį,
Šoks griaustinio šokį tarp žaibų šviesos.
Įsisegs į plaukus ji ugninę gėlę,
Pasipuoš lašeliais žibančios rasos.
Skriski, meile mano, kur tavęs taip laukia,
Kur kažkas ištroško bučinių meilių.
Ten, kur liūdnos rankos drėgną veidą braukia,
Ten, kur aš nuskristi šiąnakt negaliu.
|
