Be ateities.

Manyje nėra tavo ateities…
Nematai kažko, nematai vilties.
Tarsi prakeikta… kažkieno žodžiu.
Vėl pabėgsiu aš… verkti po medži

Ką darau ne taip? Niekas nesakys.
Gailestį matau… Slėpk savo akis.
To nereikia man. Nekenčiu silpnų.
Vėl pakilsiu aš. Va - matai? Einu!

Gal išmoksiu aš nieko nenorėt.
Nieko nesvajot, nieko nemylėt.
Būtų paprasčiau… Paprasčiau gyvent.
Kam tuščiom viltim svajones kūrent?

Kvaila visą tai… Mintys ir jausmai.
Ilgesys, rauda, užspausti keiksmai.
Pavargau gyvent. Bet žengiu toliau,
Jau nebesklandau… tik brendu giliau.

Komentarai

Žaidimai

Kokteilio šiaudelis žaidžia gaudynių su leduku. Taurėje. Opa opa. Slidus ledukas - pabėga.

Restoranėlyje tik viena lankytoja. Todėl muzika groja garsiai. Nes nėra pokalbio, kurį galėtų sutrukdyti…

Man būtent to ir reikėjo.

Trūksta tik… cigarečių. Neturite L&M superlight?

Pusantro lito arbatai turėtų pakakti.

Kojos žaidžia furbolą su rudeniniais lapais. Ryt juos sušluos. Bet taip gražiau. Šlama. Taip, gražios kojos, važiuokite toliau. Ne, kompanijos nereikia, viso gero. Ir namo parvažiuosiu pati. Įkyrūs. Nesupranta. Šiandien aš ėjau į pasimatymą pati su savimi. Man taip patinka. Vis labiau.

Dosnus medelis. Paskutiniais lapeliais apdovanojo plaukus ir paglostė veidą.. Nereikėjo, kam gi tu taip. Pagailo. O pats liko nuogas. Susigraudinau. Bet visgi malonu.

Pasitinku stoteles, nutoldama nuo namų. Viena, dvi, trys. Patinka tamsa. Žmonių beveik nesutinku. Beveik. O galėtų jų visai nebūti. Taip, einu viena, einu nes noriu! Кas per klausimai…

Beveik nieko negalvoju. Vėjo nėra, maloni vėsa. Parsinešiu jos kvapą plaukuose.

Namo veja pareigos jausmas. Susierzinu šiek tiek.

Blaivėju, atsiranda mintys. Pasikeičiau. Grūbumas, cinizmas, įžūlumas pradeda pirmauti. Bet tai ne kaukė, tiesiog tokia tampu. Niekada nemaniau, kad taip paprasta rėžt žmogui tiesą į akis.

Paskendau apmąstymuose. Kalbuosi su Juo. Senokai nebenravome, ar ne? Paprašiau kai ko. Sau paprašiau.

Paskendimas akimirkoje. Beveik orgazmas. Tobulas nebūvimas niekame ir nepriklausymas niekam. Kitos akimirkos nenoras.

Praeina šeimyna, nešasi kūdykį. Hm. Prigavo mane. Jausmas. Tokie vaizdai kažkur pašalina visą neigiamumą, norom nenorom nusišypsau ir mintyse palinkiu jiems visiems laimės. Norėčiau palaikyti…

Man patinka ateit pasiimt dukros šiek tiek anksčiau ir truputi pabūti tarp vaikų. Gera.

Kažkur nyksta pareigos jausmas, perspektyvos matymas. Tiesiog norisi ištirpti. Tikrai…man jau visko pakanka.

Suveikia tam tikri principai kažką kažkam įrodyti. Greičiausiai sau. Keista, jie mane nurašė. Pirmomis dienomis laukiau. Na, kažkokių požymių.

Gaila savęs. Buvo. Dabar nebe. Kažkiek juokinga. Galvosukis. Imsiu ir išspręsiu. Nustebs. Ir išsisuks - sakys, kad tiesiog suklydo.

Tai tik žaidimas.

Šiaudelio ir leduko. Kojų ir lapų. Mirties ir gyvenimo.

Nesiimsiu teisėjauti. Tiesiog trauksiu toliau…

Komentarai

Nemigos naktys

Tas nevaldomas poreikis piešti raides,

Rinkti žodžius, derinti sakinius,

Tikėjaus, kad jis vieną dieną sudegs,

Kai tik nusiimsiu rožinius akinius.

 

 

Jis prikelia naktį, užklumpa dienom

Ir puslapiai virsta pastoge gyvenimui.

Taip tampa stulpeliai begarsėm dainom,

Kaip ledo pagrobtas upelio čiurlenimas.

 

 

Kodėl neramybė gyvena šalia,

Neleidžia išbraukti akimirkos skaudulio,

Neleidžia rymoti nakties patale

Ir verčia liet žodžiais užklupusį graudulį…

 

Komentarai