Tu manęs prašei tylėti…
Dar tyliu.
Tu prašei apgaudinėti,
Nors myliu…
Ir aš šypsausi, nors akys
Liūdesy.
Mes abudu jausmo vagys.
Paklausyk…
Paklausyk, kaip verkia sielos
Naktyje.
Bėga naktys, bėga dienos
Ugnyje…
Dega dega, skauda skauda!
Bet tyliu…
Leisiu iškeliauti raudai
Takeliu…
Pasiimčiau tavo skausmą -
Dovanų.
Užsigerčiau keistą jausmą…
Kaip vynu…
Turėčiau pasijuokti, netikėti,
Turėčiau mesti lauk visus jausmus.
Kaip, pasirodo, lengva palytėti
Tą širdį. Ir sukelti jai skausmus.
Artumas begalinis? Taip - artumas.
Tiesa tai ar apgaulė, nežinau.
Ir keistas jausmas, tarsi netikrumas.
Aš jo bijau, kodėl aš jo bijau?
Toks pat kaip aš? Ar gali taip nutikti?
Gal skausmas toks kaip mano, gal jausmai?
Tu atrandi tik tam, kad vėl palikti,
Kad niekad nepakiltų tie sparnai.
Sakai turiu vilties, skrendu į šviesą?
Šliaužiu, lėtai, bet vis dėl to judu.
Aš noriu tik surasti vieną tiesą.
Ir įsileisti ją artyn, vidun.
Bus dar randų, matyt, kitaip nemoku.
Ir tu toks pat, vis gydaisi žaizdas.
Žinai, dabar viena aš tyliai šoku.
Tik dėl tavęs. Ir kas gi tai supras?
Kvailystės, paistalai ir netikrumas.
Pažįstami? Bet visgi svetimi.
Bet taip yra - tas didelis artumas
Rusens. Galėtų degti ugnimi.
Vėjas lenkia gluosnio šaką žemės link
Ši diena tokia paniurus ir pilka.
Apkabink mane, mielasis, apkabink
Ir sušildyki pečius šilta ranka.
Man dabar taip reikia pasislėpt
Tavo glėbyje - ten taip saugu.
Valandėlę, kitą patylėt
Ir užmigt ramiu ramiu miegu.
|
