Norėčiau užverti pasauliui duris,
Užkalti langinėmis švytinčius langus.
Nes aš - tik žmogus, kuris eis, kuris klys,
Kurio judesiai visada bus nerangūs.
Netobulas kūnas, jausminga širdis
Ir sąžinę valdantis drebantis protas -
Pasaulyje šiam tai nekoks derinys,
Todėl visada bus į šoną nušluotas.
Gerumą paslėpk, nuoširdumą pakask,
O sąžinei balsą užkimšk akmenim.
Nes JIE tik išjuoks, suniokos, nesupras,
Todėl, kad pamiršo, kaip būti savim.
Mamyt, mamyt! Ar matai?
Kas mamyte, kas gi tai?!
- Saulės ir lietaus dukra -
Vaivos juosta. - Ji tikra?
Pirmą kart aš ją matau!
Dieve, kaip dėkoju Tau!!
Tai stebuklas, tai gražumas!
Koks visų spalvų ryškumas!
Kaip norėčiau būt didesnė,
Kad galėčiau ją paliesti!
Į spalvas aš pasinerčiau…
Gal jos skanios? Paragaučiau…
Oi, žiūrėk, ji tuoj išnyks.
Su manim nepasiliks…
- Neliūdėk. Juk piešt gali
Ir dažus gražius turi.
Piešk vaivorykštę. Tada
Bus ji Tavo - visada .
Nublanko viskas prieš akis
Nuslopo garsas. Na kodėl?
Pasenęs žodis: “Praeitis”
Man atima ramybę vėl.
Liūdžiu, nes ten ne Tu. Kiti,
Kiti likimą mano svaido.
Kodėl nėra toj praeity
Brangiausio, mylimiausio veido?
O kai atmerksiu aš akis
Neduos ramybės kitas žodis -
Gaivus ir jaunas: “Ateitis”
Kieno jis veidus man parodys?
Ar panorėsi eit tolyn
Su ta, kuri vis nerimauja?
Ir pasinėrus praeitin
Kaskart pasenus parkeliauja…
|
