gluosne.lt

Mano meilė? Ji nereikalinga.
Tarsi pakeleivė, gal žavinga,
Bet ne tiek, kad keistum kelio kryptį.
Ir ne tiek, kad panorėtum klykti
Jos netekęs savo kelyje.

Mano meile kaip graži svajonė,
Kaip minčių vaizduotėje klajonė.
Bet jei leisi tikromis pavirsti
Mintys tos jau neturės kur skristi.
Bet aš jas priglausiu savyje.

Mano meile liks gyventi tyliai,
Naktimis apgaubs tave nebyliai,
Gal apsaugos nuo ligų ir skausmo.
Aš žinau-tau nereikės to jausmo,
Bet aš jį turėsiu širdyje.

Meilė, mano meilė, paslėpta į spintą.
Uždarytos durys, spynos užrakintos.
Tamsią tamsią naktį ją išleisiu tyliai.
Į žvaigždėtą dangų ir į jūrą gilią.

Bris manoji meilė po mėnulio smelį,
Šoks griaustinio šokį tarp žaibų šviesos.
Įsisegs į plaukus ji ugninę gėlę,
Pasipuoš lašeliais žibančios rasos.

Skriski, meile mano, kur tavęs taip laukia,
Kur kažkas ištroško bučinių meilių.
Ten, kur liūdnos rankos drėgną veidą braukia,
Ten, kur aš nuskristi šiąnakt negaliu.

Manyje nėra tavo ateities…
Nematai kažko, nematai vilties.
Tarsi prakeikta… kažkieno žodžiu.
Vėl pabėgsiu aš… verkti po medži

Ką darau ne taip? Niekas nesakys.
Gailestį matau… Slėpk savo akis.
To nereikia man. Nekenčiu silpnų.
Vėl pakilsiu aš. Va - matai? Einu!

Gal išmoksiu aš nieko nenorėt.
Nieko nesvajot, nieko nemylėt.
Būtų paprasčiau… Paprasčiau gyvent.
Kam tuščiom viltim svajones kūrent?

Kvaila visą tai… Mintys ir jausmai.
Ilgesys, rauda, užspausti keiksmai.
Pavargau gyvent. Bet žengiu toliau,
Jau nebesklandau… tik brendu giliau.