gluosne.lt

Jūra jūra, Motinėle, tu priglausk.

Gluosni, broli, Liepa, sese, tu užjausk.

Vėjau, drauge sidabrini, apkabink!

Šaltu gūsiu dūšios skausmą apramink.

Snaigės baltos mano kojom kelią klos.

Pūgoje jaučiuosi tarsi pataluos…

Bursių burtą, kviesiu žiedą sužydėt,

Noriu beržo pirmą lapą palytėt.

Žalią žolę mano basos pėdos mins,

Skruostai švelnų klevo lapą prisimins.

Norių lyti, smarkiai lyti lietumi,

Tarsi saulė spinduliuoti dangumi.

Bėgsiu bėgsiu, ten, kur pamečiau svajas,

Vaivos juostą, velnio pirštą ir gėles.

Rinksiu žiedą, lapą, žolę – apžavams,

Virsiu viralą. O kas gi jį sugers?

Vyno taurė, nuogas kūnas,
Šoka liepsnos, žvakės tirpsta.
Mano dukros, mano sūnūs
Net svajonėse negimsta.

Mano žingsniai neteisingi.
Viskas ką darau-taip kvaila.
Būkite man gailestingi.
Aš gimiau tikrai per klaida.

Keistas juokas, atvirtumas.
Gėda? Ne, tikrai negėda.
Veržiasi viršun tikrumas.
Ir į širdį mina pėdą.

O ryte, kaip ir priklauso,
Eisiu pasitikti saulės.
Blaivo proto siela klauso.
Ji priprato prie apgaulės.

Atvažiuok patylėti greta,
Pamatyti akis ir rankas.
Aš žinau – to trupučio verta
Meilė ta, kurią slepiame mes.

Lūpom plaukus paliesi. O aš
Parymosiu prie tavo peties.
Vėjo gūsis į tolį nuneš
Trupinius apgaulingos vilties.

Jos nėra. Jos seniai jau nėra.
Ir nereikia, galiu ir be jos.
Toji meilė ir taip bus tikra.
Tol, kol vienas iš mūsų alsuos.

Tu gyvensi toli. Apie mus
Gal pamirši. Tikrai to linkiu.
O aš laiminsiu tavo namus
Ir keliausiu savuoju taku.