gluosne.lt

Du beržai - tokie linksmai auksiniai,
Taip keistai pilkoj dienoj stovėjo.
Nemačiau, kol lapo neprimyniau,
Nes ėjau ir niekur nežiūrėjau.

Lapas toks, kokių kitur nebūna,
Ant asfalto drėgno tarsi saulė.
Kaip iš pasakos gražios brangi karūna…
Jis prakalbo man: “Stebėk pasaulį.”

Tingiai žvilgsnis kilo. Ir pamatė.
Tai, ko gal daugiau nepamatysiu.
O kiti? Jie tolo nesupratę.
Bet ir aš tokia, aš vėl suklysiu.

Vėl pamiršiu, kad pakėlus žvilgsnį,
Daug gražių dalykų atsivertų.
Kad reikėtų sustabdyti žingsnį
Ir priimti tai kas man sutverta.

Jei rytoj manęs jau nebebus
Liks tyloj neišsakyti žodžiai,
Aš išeisiu meilės neparodžius,
Jei rytoj manęs jau nebebus.

Jei rytoj neatsibusi Tu
Taip ir neišsiųsi laiško ilgo,
Versiu ašaras viena ant skausmo smilgos,
Jei rytoj neatsibusi Tu.

Ši diena - gal būt ji paskutinė,
Gal jau nebijot širdies atvert?
Gal ir Tu galėsi atsivert.
Ši diena - gal būt ji paskutinė.

Rytas už lango
Nors saulė dar miega.
Rankos pavargo
Ir mintys palieka.

Bet kuriasi eilės,
Neleidžia nurimti.
Jos mano ramybės
Atėjo paimti.

Norėčiau užmigti,
Ką nors susapnuoti,
Bet grįžta vėl mintys
Ir noris eiliuoti.

Pabaigsiu šį posmą
Į patalą griūsiu.
Tikiuosi be skausmo,
Rami atsibusiu.

Ir Tau palinkėsiu
Ramybės šį rytą.
Na, viskas, jau eisiu
Už lango prašvito.