gluosne.lt

Paniuniuosiu, save apkabinus,

Tylią dainą, be garso, be žodžių,

Apie tai, kaip isšgelbėjo vynas

Lyg netyčia nuvytusią rožę.

Apie tai, kaip delnai užrakina

Liūdną žvilgsnį, suspaudę į saują.

Pakutena šiek tiek, pakankina

Ir paleidžia sudegti i saulę.

Apie mintį, pabirusią pievoje

Tarp laužų, niekada nekurentų,

Ir paveikslą, įmūrytą sienoje,

Kad jame niekas jau negyventų.

Ilgą sruogą ant piršto susukusi

Vėl grožiuosi spalvų tobulybę…

Keista - šiandien pasaulis dar sukasi,

Dar žingsnelis - ir vėl begalybė…

Зеленоглазая моя, зеленоглазая,
Тебя лишь сердцем я понять могу, не разумом.
Очаровательною странностью овеяна -
Ты мной рожденная, не мной затеяна.

Из незапамятных времён, из стран без имени
Не я звала тебя - искала ты меня,
Чтобы могли идти одной тропинкою,
Ты будешь ветерком, а я - пылинкою.

Tu nepažįsti manojo pasaulio,

Visų pavidalų, kuriais pavirsti moku.

Ar tu žinai – kas rytą, tekant saulei

Kaštonų žieduose, kaip laumė, šoku.

Tu miegi dar, o aš su ryto vėju

Grįžtu į tuos namus, kurie mus slepia.

Bet tu, gudruti, visgi pastebėjai –

Žiedais kaštonų mano kasos kvepia.

Dienos šviesoj tampu visai kitokia,

Už šypsenos slepiu širdies plakimą.

Bet tu jautrus, ir tas blakstienų šokis

Dažnai išduoda mano padūkimą.

Skrajūnė aš, voratinklių valdovė,

Auksinių pienių lauko karalaitė.

Net kai pykstu, kad indų nesuplovei

Ir kai paniurus būnu dvi savaites.

Aš ta pati ir, tuo pačiu, skirtinga,

Truputis burtų ir šiek tiek apgaulės.

Manau atėjo laikas tapt svetinga…

Užeik, prašau, štai čia – mano pasaulis.