Trupinukai, smulkmenėles,
Vienas žodis, šypsena.
Susijaukęs susivėlęs
Vakaras, kai aš viena.
Raidės beriasi į tylą,
Susijungia į žodžius.
Mano rankos nepakyla.
Kad paliesčiau jam pečius.
Liudesys nepastebėtas,
Jį pakeičia tuštuma.
Vėl neberandu sau vietos.
Vakaras. Ir vienuma.
Mažas mano pasaulėlis -
Aš ir Ji. Dar kartais Jis.
Trupinėliai, smulkmenėlės.
Rankos taip ir nepakils.
Motina Baltoji, supanti Mėnulį,
Pažiūrėk -besparnės- tavo dukros guli.
Pažiūrėk - ne lietūs tavo žemę prausia -
Ašaros neranda vietos prisiglausti.
Sušukavus žolę, užliūliavus žiedus,
Išklausyki godų, greta atsisėdus.
Aš ir vėl prašysiu, kad atgal paimtum,
Kad kasas išpintas vėl gražiai supintum.
Taip, žinau, kad liepos liks nepasodintos,
Kad sūnaus akelės liks nepavadintos…
Aš tiesiog pailsus, taip ilgai ieškojau
Aukuro. Bet nieko jam nepaaukojau.
Motina Baltoji, deive Mėnesienos,
Spaudžia mane, smaugia šito namo sienos,
Mano aukso svoris jau link dugno traukia,
O rytų Valdovas niekur nebelaukia.
Шагаю…
Блеском туманного утра накроюсь,
Волосы инеем ивы украшу,
Что будет завтра? Не беспокоюсь.
Я невидимка. Не ваша, не ваша…
Моё одиночество словно не важно,
Важен лишь шорох листвы под ногами.
Руки в карманах, шагаю отважно,
Жаль, что шагается только кругами.
Спрячусь за облаком ласковой грусти,
Почти улыбаюсь по старой привычке.
В сказку ночей меня больше не впустят-
Нет для дверей ни ключа, ни отмычки.
Гладит мне пальцы задумчивый вечер,
Так осторожно, боясь, что обижусь.
Знаю – сегодня тебя я не встречу,
И даже завтра нигде не увижу…
|
