Aš laiminga. Vienatvėje
Prisiglaudus prie graudulio
Pasimetusi gatvėje,
Slėpdama savo skaudulius.
Aš laiminga liūdėdama
Prie įraudusio klevo.
Ir laiminga gedėdama
Tų, kurie iškeliavo.
Taip, laiminga palūžusi,
Nepakėlusi ilgesio,
Tamsoje susigūžusi,
Ir pro ašarų žvilgėsį.
Netikrumą praradusi,
Patapau apgaulinga.
Aš laiminga supratusi,
Kad nebusiu laiminga.
Kažkas neleidžia deginti laiškų,
Pavargusia ranka rašytų žodžių.
Trumpučių tavo jausmo apraiškų
Dar nesiryžtu aš paversti suodžiais.
Ir monologai nekalbėjimo naktų
Dar saugomi kažkur slaptą padėti.
Daugėja vis laiškų neišsiustų,
Rašau, negalinti ilgai tylėti.
Linksmai liūdni, sudirgę ir pikti
Jie laukia, kol iššaus strėlė iš lanko.
Ir degs jausmai be skausmo padegti,
Arba keliaus voke link tavo rankų.
Помнишь, тогда, у реки
Ты посмотрел мне в глаза…
Прикосновеньем руки
Можно творить чудеса.
Понишь, у яблони той
Дикой, средь ласковых трав,
Мы возвратились домой.
Кто же тогда был не прав?
Помнишь, под небом зимы,
У звезд красоты неземной
Было нам больно, ведь мы
Забыли дорогу домой.
Было нам больно, ведь мы
Почти потеряли детей.
Холодное море зимы
Глаз твоих было теплей.
Стань вдохновеньем моим,
Голосом ласковых снов.
Видишь, у края стоим.
За краем - уже не любовь…
|
