gluosne.lt

Aš taip noriu namo, nors namų niekada neturėjau,

Nors jų ieškau sapne, bėgdama paslaptingais takais.

Miško medžių sakais niekada niekada nekvepėjo

Sienos būsto, kurį mes įpratę vadinti namais.

Mano žingsnius pirmus pasitiko ne pievų švelnumas.

Nieks neleido nukrist į lapus mano pirmo rudens.

Aš užaugau erdvėj, kurioje negyvena tikrumas,

Kurioje niekada neišgirsime gyvo vandens.

Pastatykim namus, kuriuose pasitiksime dieną,

Kur kiekvienas kampelis išglostytas mūsų delnais.

Miško medžių sakais ten kvepės mūsų gimtosios sienos,

Ir didžiuosis vaikai, jas vadindami savo NAMAIS.

Vėjas atneša tylų Requiem
Mano kūnui išeiti norinčiam.
Bet atodūsiai… nepalieka jie.
Gal nepakenčia ašarojančių?

Susižeisčiau, pėdas nuleidusi
Į šukes valandų sutrupintų.
Vangios maldos į dangų beldžiasi,
Paprašyt, kad sapnų parūpintų.

Lyja muzika apsiniaukėlė,
Kiekvienu lašu galvą plėšianti.
Jau skrendu kažkur, jau pusiaukėlė,
Balsą jau girdžiu, mane kviečiantį.

“Pabraidyk dar per savo liūdesį”, -
Maigo skruostus delnai gyvenimo.
“Kad išgirstum tikrumo judesį,
Prislopintą dantų kalenimo. “

Paleisk mane, išlaisvink iš rytojaus,

Nuimk tuos nešulius, užmušk atsakomybę,

Aš vėl einu ratu ir vėl kartojuos,

Praradus paskutinę galimybę.

Pasirinkau ramybę vietoj laimės,

Kitiems palikus pakilimo taką.

Vėl trukdo būt savim netikros baimės,

Ir abejonių rykštės veidą plaka.

Tas nuovargis, prismaugęs džiaugsmo kvapą,

Juodom spalvom nudažė mano rytą,

Aš nebe ta, pabiro mano lapai.

Gal laikas jau sodint medelį kitą…