gluosne.lt

Nužaliuok mane akimis,

Nuvilnyk tarsi šilkas per kūną,

Bučiniai sužydės gėlėmis,

Na ir kas, kad stebūklų nebūna.

Šypsenom man pečius nuspalvok,

Nusijuoki į glėbį pagautas.

Negalvok, tu dabar negalvok.

Aš tik gėrimas. Neišragautas…

Nenukirskit mano medžio.
Nenuskinkit lapų…
Dar reikės man jo kamieno.
Apkabinus verksiu.

Apkabinus verksiu.
Viską jam sakysiu.
Tai kas slepiama kas dieną
Jam vienam atversiu…

Jam vienam atversiu.
Liūdesėlį savo.
Ir rasos lašeli vieną
Lūpomis sugersiu…

Lūpomis sugersiu
Ašarą medelio…
Ir paglostysiu kamieną…
Jam “sudie” ištarsiu.

Susapnuotas apnuogintas šokantis kūnas

Ant paklodžių baltų…

Lyg į nebūtį traukiantis virpantis liūnas.

Ten kur aš, ten ir tu.

Išpintuose plaukuose paklydėliai pirštai

Vis giliau ir giliau.

Prikelta tavo judesio dar kartą mirštu -

Atsimerkti bijau.

Įbrėžimus ant sienų paliekančios rankos.

Išprotėję nagai.

Ir užspaustos dejonės krūtinėje trankos.

Dar drebėsiu ilgai.

Taip nenoriu prabusti, nuvyk ryto saulę!

Neįleisk spindulių.

Dar truputį pabūkim bepročių pasauly.

Tarp besvorių gėlių.

Tavo kvapo voratinkliais apgaubtas rytas,

Judesiai supinti.

Ir ties slenksčiu jau stovi gyvenimas kitas…

Turim tai, ko verti…