Pažink
Tu nepažįsti manojo pasaulio,
Visų pavidalų, kuriais pavirsti moku.
Ar tu žinai – kas rytą, tekant saulei
Kaštonų žieduose, kaip laumė, šoku.
Tu miegi dar, o aš su ryto vėju
Grįžtu į tuos namus, kurie mus slepia.
Bet tu, gudruti, visgi pastebėjai –
Žiedais kaštonų mano kasos kvepia.
Dienos šviesoj tampu visai kitokia,
Už šypsenos slepiu širdies plakimą.
Bet tu jautrus, ir tas blakstienų šokis
Dažnai išduoda mano padūkimą.
Skrajūnė aš, voratinklių valdovė,
Auksinių pienių lauko karalaitė.
Net kai pykstu, kad indų nesuplovei
Ir kai paniurus būnu dvi savaites.
Aš ta pati ir, tuo pačiu, skirtinga,
Truputis burtų ir šiek tiek apgaulės.
Manau atėjo laikas tapt svetinga…
Užeik, prašau, štai čia – mano pasaulis.
