gluosne.lt

Mano Karalius - Burtų kūrėjas,

Dangaus skrajūnas, Sapnų poetas,

Žvaigždžių nubrėžtas jo siluetas,

Jo švelnų žodį bučiuoja vėjas.

Užjūrio paukštis, varno juodumo,

Paslėpęs šypsnį, keliauja kelią.

Jo žodžiai taiklūs maloniai gelia,

Jo lūpos pučia teisybės dūmą.

Žingsnių tvirtumas puikybę rodo,

Bet jam negaila pusės mėnulio.

Karūna aukso lentynoj guli,

Vienplaukis Princas geriau atrodo.

Padykęs žvilgsnis žaibus pakviestų,

Blakstienų mostas sukeltų vėją.

Jis šokį mano tamsoj stebėjo,

Ir vėl išskrido į savo miestą…

Sūrumu-
Per mano lūpas,
Švelnumu-
Per mano kojas.
Čia svajonės mano supas,
Čia vaikystė vėl kartojas.

Vėsuma
Kutena kūną.
Giluma
Žingsnius skaičiuoja.
Tu pažvelk - stebūklų būna -
Man vanduo rankas bučiuoja.

Ir krūtis
Banga paglosto.
Paslaptis -
Kažkur nuskendo.
Nebeieškau savo uosto.
Paskui saulę paukščiai skrenda…

Manyje -
Dangus ir žemė.
Tyloje -
Rytojus šaukia.
Šaltos rankos smėlį semia,
Beria jūron. Tarsi auką.

Kai lietus nesukelia liūdesio,

Kai vėjas neatneša nerimo,

Kai ruduo keisto posmo nesukuria,

Jaučiuosi ištirpus savy…

Nebėra sudirgusio judesio.

Negalvoju, kad verkti negalima.

Aš brendu pasroviui, ne į sūkurį…

Mano upė, kaip niekad, gaivi…