Geležinė naktis…
Oras tirštas kaip molis.
Dangtis guls, žemės kris-
Amžinas mano guolis.
Pajudėt nepavyks,
Vyzdžiai plėsis į tamsą.
Plaks širdis, stygos klyks,
Bet nebus jokio garso…
Siaubas peiliu badys
Mano pirštus. Po vieną.
Kojos, rankos ardys
Tą nematomą sieną.
Vėl prabust pamiršau.
Sapnas-mūšis už būvį.
Padarykit, prašau
Man kontrolinį šūvį.
Man gera nežinoti pavadinimo,
Tam jausmui, kuriame nereikia skęsti.
Švelnumas Tavo manyje negilina
Vilčių. Tiesiog jų nepavyktų rasti.
Pavydo nagelius pajutus šypsausi -
Net truputį smagu skanaut drebėjimo.
Po nerimo, kurio nėra, pailsusi,
Geriu aistros neišragautą gėrimą.
Duris uždarius tik truputis liūdesio
Akių vokus nuspalvins kvapo ilgesiu.
Ir pasigedus Tavo rankos judesio
Akimirka trumpam prarastų žvilgėsį.
Jaukumo jokios baimės neišdilina.
Kai nėr svajų, jų nebijai prarasti.
Man gera nežinoti pavadinimo
Tam jausmui, kuriame nereikia skęsti.
Kai saulė bučiuoja lietų,
Kai šviečia šlapi spinduliai,
Jačiasi kvapas mėtų
Ir kviečia bėgti keliai.
Taip noris, ištiesus ranką,
Paliesti draugo pečius,
Panirti į džiaugsmo bangą,
Pas laimę užsukt į svečius.
Bet niekur aš neskubėsiu.
Pabūsiu rami rami.
Prie verkiančio lango prisėsiu,
Kalbėsiu su savimi.
Puodelis šiltos arbatos,
Apsunkę akių vokai,
Jau girdisi paukščių sonatos.
Vėl skuba į lauką vaikai.
|
