|
Tas nevaldomas poreikis piešti raides, Rinkti žodžius, derinti sakinius, Tikėjaus, kad jis vieną dieną sudegs, Kai tik nusiimsiu rožinius akinius.
Jis prikelia naktį, užklumpa dienom Ir puslapiai virsta pastoge gyvenimui. Taip tampa stulpeliai begarsėm dainom, Kaip ledo pagrobtas upelio čiurlenimas.
Kodėl neramybė gyvena šalia, Neleidžia išbraukti akimirkos skaudulio, Neleidžia rymoti nakties patale Ir verčia liet žodžiais užklupusį graudulį… |
Aš svajoju viena…
Namas, sodas, vaikai.
Vėl jaučiuosi sena,
Nors dar tamsūs plaukai…
Aš sodinsiu medžius
Ir auginsiu gėles…
Bet tavęs ten nebus.
Nors ir čia nėr tavęs.
Susipinsiu kasas…
Tu neglostysi jų.
Ir rytojaus šviesas
Be tavęs aš kuriu…
Jau išmokau viena
Naktyje nebijot…
Tyliai džiaugtis diena,
Gražią dainą dainuot…
Juoką girdi kiti,
Šokį žvaigždės stebės.
Aš svajoju… Girdi?
Gal ir tau tai padės?
Man vieną dieną tu padovanok,
Kad būtume vieni visam pasauly.
Nors viena kartą neskubėk, sustok.
Ir pažiūrėk kartu, kaip leidžias saulė.
Nors vieną kartą pabraidyk drauge
Po miško miegančio ramius takus.
Padūk su manimi baltam sniege.
Ir grįžkim į šiltus tylius namus.
Man vieną naktį tu padovanok,
Kad netrukdytų žvilgsniai svetimi.
Lyg paskutinį kartą tu bučiuok
Ir nebijok pabūti savimi.
Leisk glėbyje tavam užmigt ramiai
Pavargusiai nuo geismo ir aistros.
Tegu neaušta rytas dar ilgai,
Bet jis išauš, nes laikas nesustos.
Tuomet “Sudie” galėsi pasakyt.
Jei sugebėsi, aš to negaliu.
Bet aš sutiksiu ašaras nuryt.
Juk neatimsi iš manęs eilių.
|
