Du beržai
Du beržai - tokie linksmai auksiniai,
Taip keistai pilkoj dienoj stovėjo.
Nemačiau, kol lapo neprimyniau,
Nes ėjau ir niekur nežiūrėjau.
Lapas toks, kokių kitur nebūna,
Ant asfalto drėgno tarsi saulė.
Kaip iš pasakos gražios brangi karūna…
Jis prakalbo man: “Stebėk pasaulį.”
Tingiai žvilgsnis kilo. Ir pamatė.
Tai, ko gal daugiau nepamatysiu.
O kiti? Jie tolo nesupratę.
Bet ir aš tokia, aš vėl suklysiu.
Vėl pamiršiu, kad pakėlus žvilgsnį,
Daug gražių dalykų atsivertų.
Kad reikėtų sustabdyti žingsnį
Ir priimti tai kas man sutverta.
