Vyno taurė, nuogas kūnas,
Šoka liepsnos, žvakės tirpsta.
Mano dukros, mano sūnūs
Net svajonėse negimsta.
Mano žingsniai neteisingi.
Viskas ką darau-taip kvaila.
Būkite man gailestingi.
Aš gimiau tikrai per klaida.
Keistas juokas, atvirtumas.
Gėda? Ne, tikrai negėda.
Veržiasi viršun tikrumas.
Ir į širdį mina pėdą.
O ryte, kaip ir priklauso,
Eisiu pasitikti saulės.
Blaivo proto siela klauso.
Ji priprato prie apgaulės.
Atvažiuok patylėti greta,
Pamatyti akis ir rankas.
Aš žinau – to trupučio verta
Meilė ta, kurią slepiame mes.
Lūpom plaukus paliesi. O aš
Parymosiu prie tavo peties.
Vėjo gūsis į tolį nuneš
Trupinius apgaulingos vilties.
Jos nėra. Jos seniai jau nėra.
Ir nereikia, galiu ir be jos.
Toji meilė ir taip bus tikra.
Tol, kol vienas iš mūsų alsuos.
Tu gyvensi toli. Apie mus
Gal pamirši. Tikrai to linkiu.
O aš laiminsiu tavo namus
Ir keliausiu savuoju taku.
Įkvėpti…
Tavo žingsnį,
Paliesti…
Tavo kvapą.
Ragauti…
Tavo žvilgsnį,
Užuosti…
Ką jis slepia.
Matyti…
Per atstumą.
Girdėti…
Sapną tavo.
Nubraukti…
Netikrumą,
Paslėpti…
Baimę savo.
Išgerti…
Tavo aistrą,
Skaityti…
Kūno šokį.
Gesinti…
Reikia gaisrą.
Nenoriu…
Ir nemoku.
|
