Aš svajoju viena…
Namas, sodas, vaikai.
Vėl jaučiuosi sena,
Nors dar tamsūs plaukai…
Aš sodinsiu medžius
Ir auginsiu gėles…
Bet tavęs ten nebus.
Nors ir čia nėr tavęs.
Susipinsiu kasas…
Tu neglostysi jų.
Ir rytojaus šviesas
Be tavęs aš kuriu…
Jau išmokau viena
Naktyje nebijot…
Tyliai džiaugtis diena,
Gražią dainą dainuot…
Juoką girdi kiti,
Šokį žvaigždės stebės.
Aš svajoju… Girdi?
Gal ir tau tai padės?
Man vieną dieną tu padovanok,
Kad būtume vieni visam pasauly.
Nors viena kartą neskubėk, sustok.
Ir pažiūrėk kartu, kaip leidžias saulė.
Nors vieną kartą pabraidyk drauge
Po miško miegančio ramius takus.
Padūk su manimi baltam sniege.
Ir grįžkim į šiltus tylius namus.
Man vieną naktį tu padovanok,
Kad netrukdytų žvilgsniai svetimi.
Lyg paskutinį kartą tu bučiuok
Ir nebijok pabūti savimi.
Leisk glėbyje tavam užmigt ramiai
Pavargusiai nuo geismo ir aistros.
Tegu neaušta rytas dar ilgai,
Bet jis išauš, nes laikas nesustos.
Tuomet “Sudie” galėsi pasakyt.
Jei sugebėsi, aš to negaliu.
Bet aš sutiksiu ašaras nuryt.
Juk neatimsi iš manęs eilių.
Jūra jūra, Motinėle, tu priglausk.
Gluosni, broli, Liepa, sese, tu užjausk.
Vėjau, drauge sidabrini, apkabink!
Šaltu gūsiu dūšios skausmą apramink.
Snaigės baltos mano kojom kelią klos.
Pūgoje jaučiuosi tarsi pataluos…
Bursių burtą, kviesiu žiedą sužydėt,
Noriu beržo pirmą lapą palytėt.
Žalią žolę mano basos pėdos mins,
Skruostai švelnų klevo lapą prisimins.
Norių lyti, smarkiai lyti lietumi,
Tarsi saulė spinduliuoti dangumi.
Bėgsiu bėgsiu, ten, kur pamečiau svajas,
Vaivos juostą, velnio pirštą ir gėles.
Rinksiu žiedą, lapą, žolę – apžavams,
Virsiu viralą. O kas gi jį sugers?
|
