Nenukirskit mano medžio.
Nenuskinkit lapų…
Dar reikės man jo kamieno.
Apkabinus verksiu.
Apkabinus verksiu.
Viską jam sakysiu.
Tai kas slepiama kas dieną
Jam vienam atversiu…
Jam vienam atversiu.
Liūdesėlį savo.
Ir rasos lašeli vieną
Lūpomis sugersiu…
Lūpomis sugersiu
Ašarą medelio…
Ir paglostysiu kamieną…
Jam “sudie” ištarsiu.
Susapnuotas apnuogintas šokantis kūnas
Ant paklodžių baltų…
Lyg į nebūtį traukiantis virpantis liūnas.
Ten kur aš, ten ir tu.
Išpintuose plaukuose paklydėliai pirštai
Vis giliau ir giliau.
Prikelta tavo judesio dar kartą mirštu -
Atsimerkti bijau.
Įbrėžimus ant sienų paliekančios rankos.
Išprotėję nagai.
Ir užspaustos dejonės krūtinėje trankos.
Dar drebėsiu ilgai.
Taip nenoriu prabusti, nuvyk ryto saulę!
Neįleisk spindulių.
Dar truputį pabūkim bepročių pasauly.
Tarp besvorių gėlių.
Tavo kvapo voratinkliais apgaubtas rytas,
Judesiai supinti.
Ir ties slenksčiu jau stovi gyvenimas kitas…
Turim tai, ko verti…
Mano Karalius - Burtų kūrėjas,
Dangaus skrajūnas, Sapnų poetas,
Žvaigždžių nubrėžtas jo siluetas,
Jo švelnų žodį bučiuoja vėjas.
Užjūrio paukštis, varno juodumo,
Paslėpęs šypsnį, keliauja kelią.
Jo žodžiai taiklūs maloniai gelia,
Jo lūpos pučia teisybės dūmą.
Žingsnių tvirtumas puikybę rodo,
Bet jam negaila pusės mėnulio.
Karūna aukso lentynoj guli,
Vienplaukis Princas geriau atrodo.
Padykęs žvilgsnis žaibus pakviestų,
Blakstienų mostas sukeltų vėją.
Jis šokį mano tamsoj stebėjo,
Ir vėl išskrido į savo miestą…
|
