Pasaka
Krykštavo Meilė, suko ratus,
Gimus vienam, ji sušildė kitus.
Piešė dainas ir dainavo spalvas,
Laukė, ji laukė, kol Jis Ją suras.
Ji tenorėjo suteikt šilumos,
Galvojo, kad nieko neims, o tik duos.
Priglaus, apkabins, išmylės ir paleis
Neleis Jam liūdėti ir verkti neleis.
Ir Jie susitiko. Jis buvo kitoks-
Bijojo keliauti, bijojo sustot.
Nebuvo bailys – nenorėjo suklyst,
Nes Jis nežinojo, kad Ji tarsi Jis.
O Meilė tai Laisvė. Ji gali viena
Svajoti ir džiaugtis diena kiekviena.
Ir būtų laiminga. Bet Jai sutrukdys
Kai kas Ją stabdys ir pastoviai gniuždys.
Užgimęs nakty Ilgesys Jai primins,
Kad Meilei juk reikia nors truputi imt.
Nors žvilgsnio, nors žodžio ar šypsenos Jo.
Užtektu, kad vėl Ji galėtu skrajot.
Nebus to. Ir Meilė pavargs, neskraidys.
Bet šildys visus, kas tik to paprašys.
Prigludus prie Ilgesio Ji nemiegos.
Kol kitas Jis Ją ir vėl suieškos
