Žalias, organinis, sveikas maistas - kas už šių žodžių?
Jau virš metų ieškau tiesos šiuo klausimu. Perskaičiau daugybę įvairios literatūros, lankiausi raw food guru puslapiuose, išmokau visokių patiekalų gamybos būdų. Metai kupini apmąstymų, pergyvenimų, atradimų ir nusivylimų.
Galiu prisipažinti - tiesos neatradau.
Žmogus kilęs iš tropikų. Pagal savo genetiką artimiausias primatams, kurių mitybą sudaro vaisiai, žali lapai ir labai nedaug gyvūlinės kilmės “patiekalų”. Jei mus suptų tropikų gamta, tiesos ieškoti nereikėtų-ji kabėtų ant medžių. Tačiau, žmonija migravo ir tam, kad išgyventų, turėjo valgyti ir kitokį maistą.
Mes negalime imti ir persikelti gyventi į tropikus. Bet galime beveik viską, kas ten auga nusipirkti parduotuvėse. Tarkim, piniginis klausimas nėra aktualus. Einu ir perku apelsinus, bananus, mango, avokadus. Jokių problemų. Na, bambuko ūglių gal ir negausiu. Valgau ir šypsausi. O ką valgau? Vaisius, kurie kažkuo purkšti, skinti dar nesunokę, nukeliavę ilgą kelionę. Tai vienas keblumas. Dar kitas kirba mano galvoje - o kaip su adaptacija? Ar mūsų kūnai per šimtmečius nebus prisitaikę prie vietinio maisto? Uždavus šį klausimą vienam iš šio judėjimo profesionalų gavau atsakymą, kad nuo to laiko kai žmogus paliko tropikus, praėjo ne tiek jau daug šimtmečių, kad įvyktų adaptacija specifiniam maistui, be to, žmonės visą laiką judėjo, migravo. Na, gal ir jo tiesa. Taip pat, jo nuomonė yra tokia, kad tropiniai vaisiai, kad ir atvežtiniai, savo maistingumu tikrai pranoksta mūsų įprastus maisto produktus.
Tai išvada būtų tokia - užtikrinti šia dietą galima tuo, kad sezono metu valgyti mūsų krašte augančius vaisius, daržoves, o ne sezono metu-pirkti atvežtinius. O jei ne pirkti? Tuomet lieka bulvės, morkos, kopustai, burokai. Bulvių žalių nelabai ir pavalgysi, nors aš valgau. Džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai. Dėl pastarųjų kyla abejonės - daug nesuvalgysi, jaučiasi sunkumo jausmas skrandyje, pavalgiuis norisi miego. Žodžiu, panašiai kaip po gero cepelino 
O daugybė gyvo maisto receptų sudaryti riešutų pagrindu. Riešutus būtina mirkyti. Ir nemaišyti vienų su kitais. O vaisius džiovinti reikėtų žemoje temperatūroje.
Daigintos sėklos? Išeitis nebloga, bet ar natūralu daingint augalą, kai jam laikas miegoti? Beje, tai tikrai skanu… Ir gal joms visai patiktų būti daiginamoms ir valgomoms, gal tokia jų paskirtis?
Maisto papildai, arbatos - kaip su jais? Ar jiems turi būti vietos mūsų racione? Jei jau virinta-tai negyva… Be to, ar nežalojame savo gleivinės pildami karštą skystį į burną, gerklę? O maisto papildai- ar nebus tai lyg iš konteksto išluptas žodis? Kodėl gorilai nereikia žuvų taukų ar vitamino D papildo?
Kur būtų pirmapradė tiesa arba variantas, adaptuotas mūsų gyvenimo būdui, bet arčiausias tiesos?
Pastebėjau, kad svarbu maisto nemaišyti. Nors kai kurie produktai nesipyksta. Bet kuo mažiau ingridientų mūsų lėkštėje, tuo smagiau jaučiasi skrandis ir žarnynas. Šiandien suvalgiau visą “galvą” žiedinio kopūsto. Spėkit, ar pučia pilva? Ne. Taip pat sėkmingai galiu sulesti pusę kilogramo vynuogių ir nieko blogo nenutinka. Niekas netiki…
Na, kol kas valgysiu atvežtinius ir vietinius vaisius bei daržoves, pirmenybę skirdama organic ženklu pažymėtiems. To paties ženklo ieškau ir ant ne “raw” produktų pakuočių - pieno, sūrio - be kurių negali gyventi mano dukra. Taip balsuoju už savo planetą.
