Kas naujesnio?

Dieta “subyrėjo”, kai dviem dienom grįžau į Lietuvą.

Galiausiai vėl ėmiau valgyt tai, kas buvo įprasta, net mėsą. Išvados - mėsos geriau nevalgyt. Vėl išbėrė veidą spuogais, sumažėjo energijos.

Sunku. Nežinau kokių reikia salygų, kad gyvo maisto valgymas taptu lengvu ir kasdieniu įpročiu, nežinau kaip reikia atsisakyti priklausomybės. Kaimynė gamina kokius balandėlius, o aš verkt noriu.

Dabar bandau grįžti palengva - nebevalgau mėsos, duonos. Ir tiesiog kuo daugiau žalio maisto vartoju.

Labai svarbu aplinka, jei priklausomybė stipri. Kiti žmonės lenvai atsisako apdoroto maisto. Matyt yra skirtumai, vieniems lengviau mest rukyt, kitiems sunkiau. Alkoholikais irgi ne visi patampam.

Man labai trūksta paramos, nes esu tas vienišas karys mūšio lauke…

Na, kaip ten bebūtų, mėginsiu.

Norėčiau palankyti kokius nors kursus, nors Airijoje tokių neradau. Teks keliaut i Angliją.

Padrikos mintys. Prieš savaitę grįžom iš atostogų. Lietuvoje jaučiausi pasimetusi, išsiblaškiusi, nieko nespėjau, labai nuvargau. Galiausiai sugebėjau į savo skrydį atvykti parą veliau.. :)  Tai dar neatsigavau po visų stresų.

Gaila. Pagavau save galvojant, kad mano namai čia, Airijoj. Ir džiaugiaus sugrįžus.

Komentarai (2)

Kodėl man to reikia. Ir kaip sekasi po trijų savaitėlių.

Manęs daug kas klausinėja kodėl “badauju”. Bendradarbiams atrodo, kad tai nėra maistas. Klientai raukosi pastebėję keistą žalią skystį mano stiklinėje.

Taip noriu gyventi dėl kelių priežasčių.

Sveikata. Nuo mažų dienų buvau ligų maišas. Nebenoriu, užkniso. Genetika pas mus giminėje nekokia. Astma, vėžys, širdeis ir kraujagyslių susirgimai, žarnyno bėdos, etc. Nenoriu pavirsti vaikščiojančiu pūvėsiu. O turint omenyje kad jau daug metu manyje gyvena artrozė, varikozę, vegetacinė distonija, kažkokios skylutės širdyje, kažkokios dėmės kepenyse, adenomijozė, stuburo išvarža, saaugos pilve po peritonito, akmenys inkstuose, vienas iš inkstų pažeistas… Na, gal užteks. Manau, pakankamai daug priežasčių panorėt, kad visą tai susikibtų už rankučių ir linksmu, pukuotu būriu nuplasnotų į laisve. Man 31 metai ir gyvenimas tik prasideda. O valgyt apdorotą maistą būtų tas pats kaip rūkyti ir dėjuoti dėl nesibaigiančio kosulio.

Žemė. Aš čia gimiau ir norėčiau gimti dar daug kartų. Nuoširdžiai tikiu, kad vienintelė tikra išeitis mano Žemei išlikti - žmonijos perėjimas prie sodybviečių. Kai aš ten pereisiu, valgysiu tai, kas auga mano sodyboje. Tai geriau iš anksto pratintis. O sodyboje gyvenant bus tiek visko įdomaus ką nuveikti, tai tikrai nenorėsiu gaišti laiko maisto gamybai. Baikit juokus, taigi rašysiu knygą, užsiimsiu rankdarbiais, grosiu ir dainuosiu. Gal net šoksiu. Eisiu pas jus į svečius. Koks ten dar maisto ruošimas. Dabar va, kai vergiškai gyvenu tai ir randu laiko užsiimt tokiom nesamonėm kaip salotų pjaustymas.

Nuotykis. Man tai įdomu. Įdomu stebėti kokios mintys kyla po įvairaus maisto, kokios nuotaikos. Įdomu sekti kūno pokyčius. Smagu kvailioti maišant įvairius skonius, ragauti naujas sultis ar padažus.

Na, o dabar apie tai, kaip gyvenasi po trijų savaičių.

Porą kartų palūžau. Baltai pavydžių Irenai, kuriai taip lengvai einasi šiuo keliu. Atrodė, kad suvalgyčiau penkias keptas vištas, kalną keptų bulvių ir visą tai užsigerčiau statinaite alaus ar vyno. Ypač sunku vakarais, kai būnu pavargus. O pavargstu pastaruoju metu smarkiai. Darbo vis daugiau, o atostogos buvo seniai. Trečiadienį skrendam namo, vienai dienai. Ot absurdas… :) O atostogausim balandį. Laukiu nesulaukiu.

Svoris jau visą savaitę stabilus. Visumoj praradau tik vieną kilogramą, ko gero tiek reikėjo. Tačiau per liemenį suplonėjau smarkiai, atrodo, kad praradau daugiau svorio. Įdomu…

Atradau labai smagų bendramintės puslapį. Mergina gyvena Amerikoje, pati rusė. Puslapyje daug receptų su paveiksliukais. Tai šiandiena išmeginau vieną tokį - suši. Nori plokšteles senokai esu nusipirkusi, tačiau jos pas mane labai siaurutės. Prasikankinau su jom ir tiek. Neskanu. Trenkia žuvimi :) Tikro suši nesu ragavus, gal būtų panašūs įspūdžiai. Tačiau atradau naujieną - mirkyti laukiniai ryžiai. Mirkiau dvi paras ir galiu pasakyti, kad jie tapo visai valgomi. Pirkau mišinį - trumpesni, ilgi, juodi, šviesūs. Atrodo labai gražiai ir su tuo suši visai derinasi, galima jais pakeisti virtus ryžius.

Taigi, pusryčiavau tais šlykščiais suši, salotom (pomidoras, agurkas, žalias pipiras, daug krapų, gelsvės, daigintos sėklos, mirkyti ryžiai). Dar padariau padažą iš avokado ir pomidoro, citrinos sulčių. Nelabai skanu, bet su agurko lazdelėm visai patiko. Dar išgėriau daug sulčių (obuoliai, špinatai, salierų kotai), labai skanu! Žodžiu, eksperimentai kiekvieną dieną.

Gyvas maistas pilnas siurprizų. Nėra dviejų vienodo skonio obuolių, pomidorų. Kai darau mišinį niekada nežinau kas gausis. Nuotykis!

Pasigirsiu. Visą gyvenimą mane kamuoja silpnumo priepuoliai ir kraujotakos sutrikimai. Jei pritupdavau ar pasilenkdavau, atsilenkus žiauriai sukdavosi galva, suspausdavo skausmas pakaušyje. Budavo kad ir nukrentu. Tai va - NE BE RA šitos nesamonės!

Žodžiu, viskas būtu gerai, tačiau nuotaika labai prasta. Bet negalėčiau teigti, kad dėl maisto, nes tokių periodų būdavo ir seniau. Gal tiesiog užsitęsusi žiema, nykus oras ir tam tikros nesekmės. Trūksta įspūdžių. Todėl reikia apsirengt ir keliauti jų ieškoti.

Gero sekmadienio ir naujos savaitės!

Komentarai (4)

2 savaitės žalio maisto.

Pliusai ir minusai tęsiasi.

Didžiausias minusas-beprotiškas noras to negyvo maisto. Net neištvėriau ir sugriešinau keliais gabalėliais feta sūrio (jo norisi labiausiai) ir gabalėliu picos. Su pica gavosi taip - ėjom su dukra apsipirkt, išalkom ir užsukom pavalgyt. Ji užsisakė picos, aš salotų. Salotų gavau lygiai saują, o alkis buvo stiprus. Na, aš čia sau teisinuosi taip. Žodžiu, nežinau ką reikia daryti su tuo troškimu valgyt tai ką mėgstu.

Dėl šio minuso sunku gaminti. Visgi vaikas nėra labai didelis, 11 metų. Ji vegetarė, bet vaisiai ir daržovės jai beveik neegzistuoja. Užsiprašė lazanijos, tai sutikau pagamint. Pati ją labai mėgstu. O, kaip sunku buvo nesusigundyti!!!!!!

Dar minusas - kaina. Sveikai maitintis brangu. O jei dar pirkčiau viską organic, tai bankrutuočiau.

Sausėja rankų oda. Nežinau, ar tai susiję su pakitusią mitybą, tačiau seniau taip blogai nebuvo.

Bet yra ir pliusų:

  • Svoris nebekrenta, net dalinai sugrįžo.
  • Energijos ženkliai daugiau.
  • Nosis vis geriau veikia.
  • Odos būkle jau gerėja.
  • Lengvumo ir gaivumo pojūtis kūne.
  • Jokių nuskausminamųjų vaistų!
  • Pagerėjo atmintis ir dėmesys.
  • Skruostai rausvesni.
  • Žymiai mažiau riebaluojasi plaukai.

Pasigaminau saldumynų: sumaliau saulėgrąžų sėklas, kelis riešutus, įbėriau sezamo sėklu, įpyliau medaus ir aliejaus, įbėriau saldžiosios ceratonijos miltelių (pirkau specializuotoje parduotuvėje). Viską sumaišiau, suformavau kukulius apvoliojau kokoso drožlėse. Pavadinom “ežiukai”.

Galvoju, kada ateis tas momentas, kai maisto reikės mažiau. Bandau modeliuoti tokį gyvenimo būdą savo būsimojoje sodyboje. Na, vasara dar galiu įsivaizduoti. Bet ką valgyti žiemą? Suprantu, kad nedirbant žiemą kalorijų eikvojasi nedaug (su sąlyga, kad namie šilta), tačiau, vistiek maisto reikia.

Kas lieka ūkininkui iš maisto žiemos metu?

morkos, kopūstai, svogūnai, česnakai, obuoliai, grūdai, riešutai, džiovinti grybai. Na, džiovintos žolelės.

Pratęskit sąrašą, nes baisu darosi!

Dabar nusiperku įvairių daržovių ir vaisių. Žinoma, yra kita pusė - kažin kiek juose sveikatos? O savo užaugintos pamaitins ir kūną ir sielą. Tačiau liūdnoka darosi. Kaip gi tada su pyragais, uogienėm, košėm? Reikia kažkokiu būdų pagamint naują būsimo gyvenimo paveikslą. Nes senajame kvepia pyragais..

Komentarai (7)