gluosne.lt

Rudenio nakty man skausmą sukėlei.
Skausmą, kurio jau nenoriu pamiršti.
Žodžiais keliais Tu nuo dugno pakėlei
Tai,kas ten amžiams turėjo nugrimzti.

Meilė ne meilė, naktys bemiegės,
Laimės minutės. Tiesa, ar apgaulė?
Štai buvo lapas - baltas kaip sniegas,
Bet byra žodžiai iš mano pasaulio.

Jei tik mokėčiau - Tave nutapyčiau,
Gairėm paversčiau, sugročiau dainom,
Jei tik galėčiau, žodžiu susakyčiau
Tai, ką galvoju naktim ir dienom…

Tu nesibaimink. Gyvensiu, nelauksiu
Nieko daugiau, tik šiek tiek šilumos.
Gal būt vieną dieną tolyn pasitrauksiu,
Kad Tau nereikėtų skausmingos tiesos.

Taip keista - tas jausmas. Ne griūnu, o kylu.
Myliu. Bet be pykčio, pavydo gaidų.
Nesu nelaiminga, nesu nusivylus,
Gal viską ko trūko Tavy surandu?

Žinau, kad prarasiu, žinau, kad liūdesiu.
Ko gero skaudės, kad nėra kaip norėčiau.
Bet būsiu dėkinga už atrastą tiesą -
Dabar jau žinau kam gimiau. Kad mylėčiau.

Užsimerkiu ir matau,
Atsimerkiu ir jaučiu.
Aš savęs nebevaldau
Jau nebevaldau minčių.

Visos jos arti tavęs,
Pilnos ilgesio skaudaus.
Niekas niekas nesupras -
Aš pakylu lyg dangaus.

Aš pakylu taip aukštai,
Kad galėčiau smarkiai krist
Ar matai, ar tu matai?
Aš jau nebijau suklyst.

Atsistosiu prieš tave
Ir žiūrėsiu į akis.
Viskas virpa manyje -
Ir aistra, ir jaudulys.

Rankos tavo…Aš tirpstu
Vien žiūrėdama į jas.
O palietus susvaigstu…
Pasiilgau aš tavęs.

Ilgesys – visad šalia.
Aš jau pradedu priprast,
Netikrovė, nežinia -
Net nenoriu to prarast!

Beprotybė man skani.
Ir saldus tas liūdesys.
Pakalbėk su manimi!
Ko prašau? Ar kas klausys?

Sėdžiu vėl nakty viena.
Laukiu. Ko? Net nežinau.
Tuoj ateis kita diena.
Apsvaigau, aš apsvaigau…