gluosne.lt

Mano Mister great Memory greičiausiai numirė. Nes nebesilanko senokai. Moterytė pravarde “*kekšė*” įgijo vardą - Ms. Di. Gavau iš jos komplimentą - jos manymu, esu sąžininga.

Imu galvoti, kad jie visi kiek nesveiko proto. Ateina ir varto akim kokia minutę, kol sumąsto ko gi iš manęs nori. Arba ima kalbėt kažką sau po nosim ir pyksta, kad negirdžiu. Į tą patį klausimą kartais atsako ir teigiamai ir neigiamai. Tikrai, sunku atsakyti, ar jų loterija buvo užsakyta iš anksto ar ne. Vakar ateina viena, įremia žvilgsnį ir tyli. Aš pasisveikinu. Ji neatsako. Klausiu:”Turbūt norite, kad jūsų loteriją nuskanuočiau?” “Taip!!!” Dieve, vos nenugriuvau. Esmė tame, kad daugelis jų du kartus į savaitę lošia airišką loteriją ir renkasi tuos pačius skaičius. Todėl jų lapeliai sudėti į vokelius su pavardėm, kad jiems nereikėtų pildyti kas kartą iš naujo. Taigi, tų žmonių susireikšminimas begalinis-jie mano, kad turiu atsiminti jų vardus ir pavardes. O tokiu vokelių kokie keturi šimtai. Taria jie tas pavardes taip, kad visi O’ ir Mac kažkur išgaruoja. O paprašius pasakyti pirmą pavardės raidę išgirstu:”Taip taip, Šarlotė mano vardas, Šarlotė”.
Daug jų ryškiai kažką uosto, rūko arba leidžiasi. Vieni turi pinigų, tai vartoja kažką tikrai įdomaus, nes ant veido (jei tai dar galima vadinti veidu) kabo šypsena iki ausų. Amžina laimės išraiška. Nesusiturėjau ir paklausiau:”Gari, ko gi tu toks visą laiką laimingas?” Atsakymu tapo arkliškas jo juokas. Pamaniau, kad šiandien laimė atėmė iš jo gebėjimą kalbėt, tačiau, nuskanavus jo lošimus išgirdau nuostabų padėkojimą, palinkėjimą Dievo palaimos man ir visai mano giminei.
Tie, kurie pinigų neturi, vartoja kažką išties baisaus. Bent jau man jie kelia baime - lapelius į kasą deda staigiu ir nervingu judesiu, vis prašo žetono karštam šokoladui. O ant lapelio suma neviršija 15 centų.
Dar įsitikinau, kad išsilavinimas ir erudicija šioje šalyje tikrai nereiškia nieko. Jie gerai uždirba, bet mano anglų kalbos gramatikos lygis žymiai aukštesnis. Jie nemoka rašyti. “Place Pot” pas juos virsta “Play Spot”, “Patent” - “Patont”. Nekalbant apie tai kokių stebuklų tenka perskaityt ant važtaraščių, ant skelbimų parduotuvėse…
Užvakar įgijau pirmą priešą. Jis įmetė šūsnį lapelių ir paprašė, kad surašyčiau žirgų kainas (tos kainos atspindį tikimybę laimėti ir tuo pačiu nusako galimo laimėjimo sumą).Kol surašiau visas kainas, ant paskutinio lapelio pamačiau bėgimo laiką. Jis buvo jau prie pabaigos, taigi buvo per vėlu lažintis. Net jei būčiau iš karto skanavus, būtų per vėlų. Tai jam ir pranešiau. Jis pareiškė, kad prie mano langelio daugiau neis. O kai ramiai linksėdama nuskanavau galiojančius jo lapelius išgirdau:”Good bye forever!”. Nežinau kas mane tempė už liežuvio, bet paklausiau jo, ar dabar jau turėčiau verkti ar palaukt, kol jis išeis.
Tiesa, prieš savaite vyko didysis Cheltenham festivalis, kuriame bėga geriausi žirgai. Buvo tikrai karšta savaitė. Net aš neištvėriau ir pastačiau už kelis žirgus. Pirmasis buvo Sublimity (man tiesiog patiko vardas). Ji laimėjo. Atspėjau “juodaji žirgelį”. Televizija ir laikraščiai skalambijo apie šią sensacija, o mano kišenę maloniai šildė išlošta šimtinė.
Taigi, po sunkios savaitės apsilankėme vietiniame pub’e. Vos prisėdus stalas pasidengė įvairiais gėrimais. Mat pub’o lankytojai tai tie patys mūsų lošėjai Namo parsivilkau antrą nakties.
Iki šiol mane kamuoja klausimas - jie lošia, geria, lošia geria…kada jie dirba??? Beje, pub’e tik kelios moterytės.
Vis dar mėgstu šį darbą, rytais minu dviratuko pedalus lengva širdimi, nujausdama kažką naujo ir smagaus…

Turiu klientą sklerozniką. Kadangi pati turiu sklerozę vardams, pavadinau jį: Mister Great Memory. Jis ateina tik prie mano langelio, nes kol kas esu šviežia ir turiu jam kantrybes. Nežinau, kaip jis sugeba atsimint, kad būtent aš ji maloniai priimsiu. Tai va, ateina dažniausiai pavėlavęs, kai žirgeliai jau būna beveik prie finišo linijos. Ir tokia nuoširdžia protezine šypsena klausia:”Turbūt pavėlavau?”. Atsakau: “Dėja, taip”. Ir būtinai priduriu, kad jo žirgas vis viena pralošė! Oi, kiek būna laimės.. O jei nepavėluoja ir aš priimu jo pinigėlius, išmušu čekį, jis vis žiūri į tą čeki ir klausia:”Ar aš tau jį dabar patikrint atnešiau, ar čia tu jį man dabar išmušei”. Po mano atsakymo praėjus dviem sekundėm jis būna jau pamiršęs ir klausinėja vėl. Kartais norisi verkt. Smagiausia, kad jis dar ir beveik kurčias.

Kita klientė visą laiką kažką kalba prie langelio, o kadangi mano viena ausis pasižymi smarkia negalia, tai aš niekad negirdžiu, tik linkčioju. O gal čia kalta tos moterytės bedantė burna. Dieve, kai ji išsižioja, atrodo, kad gausiu širdies smūgį.. Ji irgi eina tik prie manęs, ir visiem aiškina, kad aš jai labai graži.

Kita, kurios pravardė “*kekšė*”, o vardo aš taip pat niekaip neprisimenu, turi madą sudarinėt savo lažybas taip, kad suprast niekas nesugebėtu. Viena laimė, ji suskaičiuoja viską ir surašo galutinę sumą. Vieną dieną reikės nuskanuot ir įdėt, tokio beraščio žmogaus dar reikėtu paieškot. Tai va, ji ateina ir mužykiškai įgrūda savo lapelius pro langelį. Ačiū ir prašau ji nevartoja. O kai aš nusišypsau ir pasakau:”Thank you very much!”, tai net nusipurto, susigūžia ir pabėga. Kitos jai to nebesako jau kelis metus. Matyt būtent todėl, ji stovės eilėj, bet eis tik pas mane. O eilė reiškia tai, kad ji greičiausiai vėluos su savo lažybom ir man reikės suvedinėt viską žaibo greitumu.

Vienas vyrukas mane apsuko, 10 euru.. O aš ji apsukau vienu euru, o kai jis atėjo kitą dieną, demonstratyviai grąžinau tą eurą, labai smarkiai atsiprašiau. Reikėjo matyti, kaip jam buvo nesmagu.. Dabar jis irgi eina tik pas mane ir grąžos imti nenori.

Aš vat galvoju, kaip čia taip yra.. ar tikrai pritraukiam panašius į save?

Jau jaučiuosi ten sava. O tu lošėju kompanija man primena amerikietiškus filmus apie Kalėdas mažame miestelyje, kur visi visus pažįsta. Kažkokiu stebuklingu būdu visi sužino, kad man pavogė dviratį, kad mano dukra susirgus, kad ryt man išeiginė, kad mano mama Kalėdoms neatvažiuos, kad aš šventes sutiksiu čia, kad greit man 30. Tokie nerealus pletkininkai. Ir tokie šilti.